Author Topic: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE  (Read 218 times)

0 Members and 0 Guests are viewing this topic.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« on: February 09, 2012, 10:02:22 am »
PARATHĖNIE

Rilindja Kombėtare Shqiptare, sė cilės i kushtohet vėllimi i dytė i Historisė sė Popullit Shqiptar, ėshtė shkruar nga kėta autorė:
Kreu I ėshtė shkruar nga prof. Stefanaq Pollo dhe ėshtė ripunuar e ėshtė plotėsuar nga prof. dr. Kristaq Prifti.
Kreu II ėshtė shkruar nga prof. dr. Kristo Frashėri.
Kreu III/1 e 2 janė shkruar nga prof. dr. Petrika Thėngjilli. Pjesa Kryengritja e vitit 1847 nė Shqipėrinė e Jugut e Kreut III/2 ėshtė shkruar nga prof. Aleks Buda.
Kreu III/3, 4 e 5 dhe Kreu IV janė shkruar nga prof. Aleks Buda.
Kreu V ėshtė shkruar nga prof. dr. Kristo Frashėri.
Kreu VI ėshtė shkruar nga prof. dr. Hysni Myzyri.
Krerėt VII e VIII janė shkruar nga prof. dr. Kristaq Prifti.
Kreu IX/1 ėshtė shkruar nga kėta autorė: Pashko Vasa (1825-1892) nga prof. dr. Jorgo Bulo; Sami Frashėri (1850-1904) nga prof. Zija Xholi; Shtypi nga prof. dr. Kristaq Prifti; Lėvrimi i gjuhės shqipe dhe pėrhapja e shkrimit shqip nga prof. Shaban Demiraj dhe prof. dr. Kristaq Prifti.
Kreu IX/2 ėshtė shkruar nga kėta autorė: Letėrsia nga prof. dr. Jorgo Bulo; Folklori dhe folkloristika nga prof. dr. Agron Xhangolli; Artet figurative nga prof. dr. Dhorka Dhamo; Teatri dhe muzika nga prof. dr. Josif Papagjoni.
Kreu X ėshtė shkruar nga prof. dr. Kristaq Prifti.
Krerėt XI, XII e XIII janė shkruar nga prof. dr. Gazmend Shpuza.
Kreu XIV ėshtė shkruar nga prof. Stefanaq Pollo dhe ėshtė plotėsuar nga prof. dr. Kristaq Prifti.

Redaktimi shkencor i vėllimit tė dytė ėshtė bėrė nga prof. dr. Kristaq Prifti.
Nė hartimin e kėtij vėllimi ėshtė pasur parasysh botimi Historia e Shqipėrisė, vėllimi i dytė, Tiranė, 1984.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

Social Buttons


LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #1 on: February 09, 2012, 10:03:47 am »
K R E U I


RILINDJA KOMBĖTARE SHQIPTARE DHE
VEĒORITĖ E SAJ DALLUESE



Rilindja Kombėtare Shqiptare“ njė epokė e re historike

Shek. XIX shėnoi pėr popullin shqiptar, ashtu si pėr popujt e tjerė tė Ballkanit, njė epokė tė re, atė tė Rilindjes. Ai ka hyrė nė historinė moderne tė vendeve tė Ballkanit si shekulli i lėvizjeve dhe i revolucioneve kombėtare, qė ndoqėn njėri-tjetrin dhe qė ēuan nė ēlirimin e shumicės sė popujve tė kėtij gadishulli nga zgjedha e Perandorisė Osmane dhe nė formimin e shteteve tė pavarura. Kėto lėvizje u zhvilluan nė kushtet e rėnies sė Perandorisė Osmane, tė shthurjes sė marrėdhėnieve tė vjetra feudale dhe tė lindjes sė ekonomisė sė tregut, tė zgjimit tė mėtejshėm tė ndėrgjegjes kombėtare tė popujve tė kėtij gadishulli dhe tė zgjerimit tė ndėrhyrjeve tė Fuqive tė Mėdha nė kėtė Perandori.
Megjithėse, pėr njė varg rrethanash tė brendshme e tė jashtme, Shqipėria ishte vendi i fundit nė Ballkan qė u shkėput nga Perandoria Osmane dhe qė shpalli pavarėsinė kombėtare, krahasuar me vendet e tjera ballkanike, ajo, qė nė fundin e shek. XVIII dhe nė fillimin e shek. XIX, nisi tė zhvillohej nga pikėpamja ekonomiko-shoqėrore e politike nė po ato drejtime si edhe fqinjėt e saj ballkanikė, Serbia, Greqia, Bullgaria e Rumania. Vėshtirėsitė e ritmet e ngadalshme tė kėtij zhvillimi tė Shqipėrisė, tė diktuara nga kushtet e rėnda e tė ndėrlikuara, qė ishin karakteristike pėr vendet nėn sundimin osman, nuk e penguan shoqėrinė shqiptare qė nė agimin e shek. XIX tė kishte, krahas ndryshimeve, edhe mjaft gjėra tė pėrbashkėta me shtetet fqinje, tė krijonte premisat qė ēuan nė konsolidimin e shqiptarėve si komb, nė ngritjen e mėtejshme tė ndėrgjegjes kombėtare dhe nė zhvillimin e lėvizjes kombėtare.
Proceset e reja, qė u shfaqėn nė jetėn politike e kulturore tė Shqipėrisė nė dhjetėvjeēarėt e parė tė shek. XIX, shėnuan fillimin e epokės sė Rilindjes Kombėtare Shqiptare, e cila zė njė periudhė tė tėrė historike, shtrihet nga vitet 30-40 tė atij shekulli dhe deri nė Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė mė 1912.
Rilindja Shqiptare pėrbėn njė lėvizje tė gjithanshme kombėtare, me njė pėrmbajtje tė re ideologjike, politike, kulturore, ekonomiko-shoqėrore dhe organizative. Ajo synonte tė zgjidhte detyrat qė i takonin revolucionit kombėtar, tė ēlironte vendin nga sundimtarėt e huaj osmanė, tė bashkonte trojet shqiptare nė njė shtet tė vetėm e tė pavarur, t'u hapte rrugėn zhvillimit e pėrparimit ekonomiko-shoqėror, politik e kulturor tė Shqipėrisė.
Rilindja ishte e lidhur me njė shkallė mė tė lartė tė zhvillimit tė kombit shqiptar, me konsolidimin e tij, qė ēoi nė lindjen e njė lėvizjeje tė re nga pėrmbajtja dhe objektivat e saj, tė nacionalizmit, qė ishte njė lėvizje karakteristike pėr historinė moderne tė tė gjithė popujve, e cila, si nė ēdo vend edhe nė Shqipėri, kishte si synim tė formonte shtetin kombėtar, qė do tė pėrmbushte aspiratat politike, shoqėrore, ekonomike e kulturore tė popullit shqiptar. Ashtu si te popujt e tjerė, edhe te shqiptarėt nacionalizmi u karakterizua nga ndjenja e pėrbashkėsisė, e komunitetit ndėrmjet shqiptarėve, si pjesėtarė tė tė njėjtit komb. Kjo lėvizje ishte e lidhur me ndryshimet dhe me pėrparimet qė u bėnė nė shek. XIX nė fushėn kulturore, ekonomike, ideore e politike.

Gjuha dhe kultura materiale e shpirtėrore e shqiptarėve, tė formuara gjatė shekujve tė parė tė historisė sė tyre e tė konsoliduara veēanėrisht nė shekujt e mesjetės, mbetėn njė faktor i rėndėsishėm, qė shprehte njėsinė etnike tė popullit shqiptar, qė shtrihej nė njė territor kompakt, dikur mė tė gjerė, por tashmė i rrudhur gjatė dyndjeve tė popujve nė Ballkan. Ky territor pėrputhej pėrafėrsisht me truallin e banuar nė lashtėsi nga paraardhėsit e tyre, ilirėt e Jugut. Epoka e Rilindjes solli pėrparime tė mėdha nė kulturėn e shqiptarėve e nė radhė tė parė nė lėvrimin e gjuhės shqipe, e cila ishte dėshmi e bashkėsisė sė shqiptarėve, tipari themelor i kombit shqiptar, nyja qendrore qė bashkonte gjithė shqiptarėt, pa dallim krahine e feje. Nė gjuhėn shqipe u theksuan prirjet pėr afrimin e varianteve letrare tė dy dialekteve (tė veriut e tė jugut) dhe u hodhėn themelet e gjuhės letrare shqipe. Konsolidimi i shqiptarėve si komb i bashkuar shtroi si kėrkesė tė domosdoshme lėvrimin e mėtejshėm tė gjuhės shqipe, kapėrcimin e prapambetjes nė shkrimin e shqipes, tė trashėguar nga shekujt e sundimit osman, qė u shpreh nė pėrpjekjet pėr vendosjen e njė alfabeti tė njėjtė dhe nė zhvillimin gjatė shek. XIX tė njė letėrsie tė gjerė artistike, didaktike e publicistike. Gjatė Rilindjes u hodhėn themelet e letėrsisė dhe tė kulturės sė sotme shqiptare nė tėrėsi. Nė fundin e atij shekulli kultura e re kombėtare nuk ishte mė aspiratė, por pėrbėnte, me breza tė tėrė shkrimtarėsh, mendimtarėsh, publicistėsh e dijetarėsh tė fushave tė ndryshme, njė realitet, i cili kishte provuar katėrcipėrisht identitetin e pėrveēėm kulturor tė popullit shqiptar, si edhe vitalitetin e forcėn e tij krijuese kulturore.
Pėrveē kėsaj, mbi bazėn e kulturės popullore, me variantet e nėnvariantet e shumta, morėn shtrirje tė gjerė mbarėshqiptare elemente tė rėndėsishme tė fushės materiale e shpirtėrore, tė mėnyrės sė jetesės, tė veshjeve, tė veglave tė prodhimit, tė ndėrtimeve, tė krijimtarisė artistike (tė folklorit etj.), tė cilat u bėnė pronė e pėrbashkėt e gjithė popullit.

Nė zhvillimin e mėtejshėm tė kombit dhe tė nacionalizmit shqiptar, si nė ēdo vend tjetėr, ndikuan edhe ndryshimet qė ndodhėn nė jetėn ekonomike tė Shqipėrisė qysh nė shek. XVIII e sidomos nė shek. XIX. Nė kėtė periudhė, kur zhvillohet procesi i shthurjes sė mėtejshme tė feudalizmit dhe i lindjes sė ekonomisė sė tregut, kur forcohen lidhjet e komunikacionit, ato ekonomike e tregtare ndėrmjet qytetit e fshatit dhe ndėrmjet qyteteve, si edhe ato ndėrkrahinore, kur formohet njė treg i pėrbashkėt kombėtar dhe zgjerohen lidhjet tregtare tė Shqipėrisė me shtetet evropiane, vendin e ndjenjave tė izolimit e tė partikularizmit tė ngushtė, krahinor e provincial, e zunė ndjenjat e interesave tė pėrbashkėt tė tė gjithė kombit e tė territoreve tė banuara prej tij. U rrit roli i qyteteve, jo vetėm si qendra tė administratės osmane, por edhe si qendra tė jetės ekonomike e politike tė Shqipėrisė.

Kėto zhvillime, qė ndodhėn gjatė Rilindjes, sollėn forcimin e ndėrgjegjes kombėtare te shqiptarėt, qė u shpreh me vetėdijen e tyre tė pėrbashkėt pėr pėrkatėsinė nė tė njėjtėn etni, nė tė njėjtin komb, komb qė jetonte nė njė territor tė pėrbashkėt, qė kishte prejardhje, gjuhė, zakone, formim shpirtėror, kulturė e histori tė njėjtė dhe qė dallohej nga tė tjerėt. Kėto elemente kishin fituar qėndrueshmėri si rrjedhim i qėndresės shekullore tė popullit shqiptar pėr t'i mbrojtur nga pushtuesit e huaj e sidomos nga ata osmanė; ato u ruajtėn e u trashėguan nga shqiptarėt edhe nė epokėn e Rilindjes.
Gjatė Rilindjes lindi dhe u zhvillua ideologjia e re kombėtare, e cila, duke u ngritur mbi ndarjet krahinore e fetare, shprehte aspiratat jo mė tė krahinave tė veēanta, por tė tė gjithė Shqipėrisė dhe tė tė gjithė shqiptarėve. Thelbin e saj e pėrbėnte lufta kundėr shtypjes kombėtare, jo vetėm me mjete materiale, tė armatosura, por nė radhė tė parė me ato intelektuale, me idetė qė argumentonin tė drejtėn e natyrshme njerėzore tė popullit shqiptar pėr tė qenė i lirė e i pavarur kombėtarisht. Ashtu si te popujt e tjerė, kjo do tė arrihej vetėm me formimin e njė shteti kombėtar e tė veēantė shqiptar. Kėto ide, tė pėrhapura gjerėsisht nė rrethet e kulturuara brenda e jashtė vendit nėpėrmjet librave e shtypit, u futėn dora-dorės edhe nė mendjet e njerėzve tė thjeshtė, ndihmuan nė formimin te populli shqiptar tė ndėrgjegjes sė pėrbashkėt kombėtare, e cila mishėronte vullnetin e gjithė kombit.

Rilindja ishte njė lėvizje e gjerė, qė tėrhoqi nė jetėn politike tė gjitha forcat shoqėrore tė popullit shqiptar dhe qė kishte rrėnjė tė thella historike. Ajo u zhvillua nė njė truall tė pėrgatitur nga kryengritjet popullore, qė nuk u ndėrprenė gjatė katėr shekujve tė robėrisė osmane dhe qė drejtoheshin kundėr kėsaj robėrie. Gjatė kėtyre lėvizjeve ishte formuar te shqiptarėt ndjenja e kombėsisė, e identitetit dhe e individualitetit tė tyre tė veēantė pėrballė sundimtarėve tė huaj. Por kėto lėvizje, edhe pse kishin karakter ēlirimtar, mbetėn prej fillimit deri nė fund lėvizje tė veēuara e tė palidhura ndėrmjet tyre. Epoka e Rilindjes krijoi kushtet pėr bashkimin e tyre, pėr t'i kanalizuar ato nė hullinė e lėvizjes kombėtare. Megjithatė, lėvizje organizativisht tė veēuara e pa lidhje me njėra-tjetrėn pati edhe gjatė Rilindjes. Ato dėshmonin se ndėrgjegjja kombėtare nuk kishte arritur ende kudo pjekurinė nė shkallėn e duhur. Konsolidimi i ndėrgjegjes kombėtare kaloi pėrmes njė rruge tė vėshtirė, duke kapėrcyer prirjet e lokalizmit, tė separatizmit patriarkal feudal, tė trashėguara nga e kaluara. Tė zhvilluara nė rrethanat e reja, qė u krijuan nė shek. XIX, kėto kryengritje tė shtresave tė ndryshme tė popullsisė morėn tipare tė reja, filluan tė karakterizohen nga ndjenja e bashkėsisė sė interesave tė tė gjithė shqiptarėve kundėr sundimtarėve osmanė. Ato u shkrinė dora-dorės nė lėvizjen e pėrgjithshme kombėtare dhe u bėnė pjesė e saj.

Rilindja solli elemente tė reja edhe nė organizimin e drejtimin e lėvizjes ēlirimtare shqiptare, duke e ngritur atė nė njė shkallė mė tė lartė. Nga kuvendet e besėlidhjet krahinore e ndėrkrahinore, qė drejtonin veprimet e pėrbashkėta luftarake nė shkallė tė gjerė, u kalua nė formimin e organizatave udhėheqėse mbarėshqiptare, qė drejtonin lėvizjen nė shkallė kombėtare, siē qenė Lidhja Shqiptare e Prizrenit (1878-1881) e Lidhja Shqiptare e Pejės (1899-1900) gjatė shek. XIX, si dhe komitetet kombėtare nė fazėn e fundit tė Rilindjes. Themelimi i organizatave tė tilla udhėheqėse diktohej si nga shtrirja e njėkohshme e lėvizjes nė mbarė trevat shqiptare, ashtu edhe nga karakteri i pėrgjithshėm kombėtar i objektivave tė saj gjatė Rilindjes.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #2 on: February 09, 2012, 10:04:36 am »
Programi politik i Rilindjes


Ideologjia e Rilindjes u konkretizua nė programin e saj politik e kombėtar, i cili u pėrpunua gradualisht, duke filluar nga vitet 30-40 tė shek. XIX dhe u pasurua gjatė zhvillimit tė mėtejshėm tė lėvizjes kombėtare. Thelbin e tij, si tė ēdo lėvizjeje tjetėr nacionale, e pėrbėnte formimi i shtetit kombėtar shqiptar.
Pėrpjekjet e para (pas atyre tė periudhės sė Skėnderbeut, nė shek. XV) pėr shkėputjen e Shqipėrisė nga sundimi osman dhe pėr formimin e njė shteti shqiptar u bėnė nė vigjilje tė epokės sė Rilindjes, nė fundin e shek. XVIII dhe nė fillimin e shek. XIX, kur u formuan dy pashallėqet shqiptare, ai i Shkodrės nė veri (1771-1831) dhe i Ali pashė Tepelenės nė jug (1787-1822). Megjithatė, kėto dy pashallėqe, pėr njė varg arsyesh tė brendshme e tė jashtme, nuk arritėn tė bashkoheshin (siē bėnė Principata e Moldavisė dhe ajo e Vllahisė mė 1859-1861) dhe tė themelohej kėshtu, mė herėt se nė vendet e tjera tė Ballkanit, njė shtet autonom shqiptar. Shqiptarėt i shfaqėn pėrsėri prirjet e tyre pėr t'u shkėputur nga Stambolli dhe, kur krerėt e Jugut formuan, mė 1828, Lidhjen Shqiptare, deklaruan se do tė luftonin kundėr Greqisė vetėm po tė rrezikohej Shqipėria dhe jo Turqia. Kėshtu ata nxorėn pothuajse krejtėsisht Shqipėrinė e Jugut nga kontrolli i Portės sė Lartė. Ata kėrkuan tė vendosnin nė vilajetin e Janinės njė administratė tė tillė civile, e cila t'u njihte tė drejta tė barabarta gjithė banorėve tė kėtij vilajeti, shqiptarėve e grekėve, myslimanėve e tė krishterėve. Bashkėkohėsit shihnin nė kėto qėndrime tė krerėve shqiptarė tė Jugut prirjet nacionaliste, madje edhe synimin e tyre pėr pavarėsi dhe pėr t'u shkėputur nga Perandoria Osmane, gjė qė mund tė arrihej nėse do tė ishte vendosur njė lidhje e ngushtė ndėrmjet tyre dhe Pashallėkut tė Shkodrės, i cili shtrihej nė atė kohė pothuajse nė gjithė Shqipėrinė e Veriut. Pėr shkak tė pavendosmėrisė sė vetė krerėve feudalė shqiptarė, qė i trėmbeshin shkėputjes nga Perandoria Osmane, ky bashkim nuk u arrit dhe Shqipėria humbi atėherė mundėsinė pėr tė hedhur poshtė robėrinė osmane.

Programi kombėtar i Rilindjes Shqiptare nuk lindi menjėherė nė formėn e tij tė plotė. Fillimet e tij u hodhėn nga mendimtarėt e shquar shqiptarė, intelektualėt rilindės nė vitet 30-40 tė shek. XIX. Ata pėrpunuan dora-dorės idetė pėr tė drejtat e kombit shqiptar, i plotėsuan me ato iluministe pėr shkollėn e gjuhėn shqipe dhe nė pėrgjithėsi pėr kulturėn kombėtare, si edhe me kėrkesat pėr zhvillimin ekonomik tė Shqipėrisė. Edhe lėvizjet e para tė viteve 30-40 tė atij shekulli, qė u shtrinė pothuajse nė tė gjitha trevat shqiptare, si dhe idetė e tyre pėr njė administrim tė veēantė pėr tokat shqiptare, pėr drejtimin e tyre nga vetė shqiptarėt, madje, siē u kėrkua gjatė kryengritjes sė viteve 1843-1844, pėr njė organizim tė tillė tė Shqipėrisė si ai i shteteve fqinje, kishin karakter ēlirimtar, shėnuan njė hap pėrpara drejt programit autonomist. Me rritjen e lėvizjes kombėtare nė vitet 70 tė shek. XIX dhe veēanėrisht nė periudhėn e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit (1878-1881), u pėrpunua nė mėnyrė tė plotė programi kombėtar i Rilindjes Shqiptare pėr sigurimin e autonomisė territoriale-administrative dhe tė pavarėsisė sė vendit nga sundimi i Perandorisė Osmane, i cili u pasurua e u zhvillua mė tej nė fundin e shek. XIX dhe nė fillimin e shek. XX nga organizatat e tjera politike mbarėshqiptare. Nė kėtė program, ideologėt rilindės, nė pėrputhje me kohėn e me rrethanat, pėrcaktuan rrugėt nėpėrmjet tė cilave populli shqiptar, ashtu si fqinjėt e tij ballkanas, do tė arrinte tė formonte shtetin e vet kombėtar e tė bashkuar. Organizimin e shtetit shqiptar rilindėsit e mendonin nė tė dyja format, tė autonomisė dhe tė pavarėsisė. Autonomia dhe pavarėsia janė konceptuar gjithmonė si dy etapa tė zgjidhjes sė ēėshtjes shqiptare, tė lidhura ngushtė me njėra-tjetrėn. Por pėr njė varg arsyesh, qė kishin tė bėnin mė shumė me rrethanat e jashtme ndėrkombėtare, por edhe me raportin e forcave shoqėrore e politike brenda vendit, platforma e autonomisė territoriale-administrative tė Shqipėrisė mbizotėroi gjatė gjithė Rilindjes, deri nė nėntorin e vitit 1912.

Shteti autonom shqiptar, nėn sovranitetin e Perandorisė Osmane, vlerėsohej nga mendimtarėt rilindės si njė organizim i pėrkohshėm e kalimtar, pėr tė shkuar, nė kushte mė tė favorshme ndėrkombėtare drejt njė shteti plotėsisht tė pavarur. Autonomia territoriale-administrative krijonte mundėsitė qė tė ngriheshin institucionet juridike-politike dhe strukturat ekonomiko-shoqėrore, qė do tė shėrbenin si mbėshtetje pėr rendin shtetėror tė pavarur, i cili do tė vendosej sapo tė krijoheshin kushtet e pėrshtatshme. Kjo ishte rruga qė kishin ndjekur drejt pavarėsisė edhe disa shtete tė tjera ballkanike; ishte e natyrshme qė shqiptarėt tė merrnin parasysh edhe pėrvojėn e tyre.

Por nė rastin e shqiptarėve kėrkesa e autonomisė u kushtėzua, nė njė shkallė tė konsiderueshme, nga njė varg arsyesh tė karakterit ndėrkombėtar. Rilindėsit mendonin se autonomia territoriale-administrative e Shqipėrisė, nėn sovranitetin e sulltanit, do tė ishte njė zgjidhje mė e pranueshme pėr Portėn e Lartė, sesa ajo e pavarėsisė dhe e shkėputjes sė plotė tė Shqipėrisė nga Perandoria Osmane. Ata e shikonin autonominė si njė masė qė mund tė pajtohej edhe me politikėn e status quo-sė sė Perandorisė Osmane, tė ndjekur nga Fuqitė e Mėdha. Njė administrim autonom i Shqipėrisė do t'u priste rrugėn lakmive pushtuese tė shteteve tė reja ballkanike, tė shfaqura qysh nė vitet 40 tė shek. XIX. Duke siguruar njohjen zyrtare nga Porta e Lartė dhe nga Fuqitė e Mėdha tė tė drejtave tė shqiptarėve mbi trojet e tyre dhe tė pėrkatėsisė sė tyre etnike shqiptare, autonomia territoriale-administrative e Shqipėrisė nėn sovranitetin e Perandorisė Osmane do tė shmangte, sa tė ishte e mundur mė shumė, rrezikun e copėtimit dhe tė aneksimit nga shtetet fqinje. Organizimi i Shqipėrisė si njė njėsi e veēantė shtetėrore autonome, qoftė edhe brenda Perandorisė Osmane, do tė mėnjanonte gjithashtu rrezikun e identifikimit tė saj me kėtė Perandori, kur kjo tė shthurej dhe zotėrimet e saj tė ndaheshin ndėrmjet shteteve ballkanike.

Rilindja, edhe pse ishte nė thelb njė lėvizje ideore, karakterizohej gjithashtu nga veprime tė armatosura tė shtresave mė tė gjera tė popullsisė kundėr sundimtarėve osmanė. Rilindėsit mė tė pėrparuar e vlerėsuan lėvizjen e armatosur si njė mjet tė domosdoshėm pėr tė siguruar tė drejtat kombėtare dhe pėr ēlirimin e vendit. Kėto lėvizje tė armatosura, qė ndoqėn njėra-tjetrėn, gjatė shek. XIX dhe fillimit tė shek. XX, nisėn me kryengritjet kundėr reformave tė Tanzimatit nė vitet 30-40 e vazhduan deri te kryengritjet e mėdha tė viteve 1910-1912, qė ēuan nė Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #3 on: February 09, 2012, 10:05:52 am »
Forcat shoqėrore tė lėvizjes kombėtare

Rilindja Kombėtare ishte njė lėvizje e re, e cila shėnoi njė etapė mė tė lartė, nė krahasim me lėvizjet e mėparshme ēlirimtare, edhe nga pėrbėrja e forcave shoqėrore qė e udhėhoqėn atė. Nė periudhėn e feudalizmit nė krye tė lėvizjeve ēlirimtare qėndronin krerė feudalė ose fshatarė. Meqenėse atėherė vendi ishte i ndarė nė njėsi politiko-administrative tė veēanta, pa lidhje me njėra-tjetrėn dhe ku krerėt hynin shpeshherė nė konflikt me njėri-tjetrin, lėvizjet kundėr zgjedhės sė huaj bėheshin, si rregull, nė emėr tė njė njėsie politiko-administrative tė veēantė dhe synonin ēlirimin e kėsaj njėsie e jo tė tė gjitha trojeve shqiptare. Edhe kėrkesat e tyre ekonomike e politike ishin tė kufizuara dhe me karakter lokal.
Ndryshe ndodhi nė epokėn e Rilindjes, kur lėvizja ēlirimtare i kapėrceu caqet lokale e krahinore, krijoi tė gjitha kushtet e domosdoshme pėr bashkimin e forcave mė tė ndryshme shoqėrore tė kombit shqiptar rreth njė programi dhe njė qėllimi tė vetėm.

Zhvillimi i ekonomisė sė re tė tregut solli ndryshime nė strukturėn shoqėrore tė vendit. U formua borgjezia kombėtare si njė forcė e re shoqėrore, e cila, nė kushtet e njė zhvillimi tė dobėt tė kapitalizmit dhe tė ruajtjes sė mbeturinave tė feudalizmit, ishte e lidhur edhe me pronėn mbi tokėn. Ajo pėrfaqėsohej kryesisht nga tregtarėt, zejtarėt e pasur dhe pronarėt e manifakturave, tė punishteve e tė fabrikave tė para. Si njė forcė qė ishte e interesuar si pėr formimin e njė shteti tė bashkuar shqiptar, ashtu edhe pėr krijimin e kushteve pėr sigurimin e personit e tė pronės dhe pėr zhvillimin e ekonomisė sė tregut nė pėrgjithėsi, borgjezia, nė radhė tė parė intelektualėt e dalė nga radhėt e saj, luajtėn njė rol tė rėndėsishėm si nė pėrpunimin e programit tė lėvizjes kombėtare, ashtu edhe nė drejtimin e saj.

Inteligjencia, e cila vinte jo vetėm nga radhėt e borgjezisė, por edhe nga shtresat e tjera tė popullsisė, zuri njė vend tė veēantė pėr nga roli i saj nė lėvizjen kombėtare tė periudhės sė Rilindjes. Ajo luftoi e punoi pėr ngritjen dhe zhvillimin e arsimit kombėtar, pėr pėrhapjen e tij nė popull, pėr lėvrimin e gjuhės e tė kulturės shqiptare nė pėrgjithėsi, pėrpunoi idetė nacionale e ideologjinė e Rilindjes, programin kombėtar dhe mendimin politik shqiptar nė tė gjitha etapat e Rilindjes. Nga radhėt e saj dolėn edhe mjaft nga themeluesit e drejtuesit e organizatave kombėtare qė udhėhoqėn lėvizjen nacionale.

Nė njė vend si Shqipėria, ku bujqėsia vijonte tė mbetej sektori kryesor i ekonomisė, forcėn mė tė madhe ekonomike e shoqėrore e pėrbėnin pronarėt ēifligarė, tė lidhur me pronėn mbi tokėn, por edhe me ekonominė e tregut. Ndryshe nga pronarėt e mėdhenj me origjinė feudale, qė pėrfaqėsonin njė shtresė konservatore, e cila pėrgjithėsisht mbėshteste sundimtarėt osmanė, ēifligarėt, edhe pse nuk kishin njė fizionomi shoqėrore homogjene, as pikėpamje politike tė njėjta, ndjenin domosdoshmėrinė e shndėrrimeve ekonomike e politike nė vend.

Pėrveē kėsaj, ēifligarėt e rinj ishin tė pakėnaqur edhe nga paaftėsia e Perandorisė Osmane pėr tė mbrojtur tėrėsinė tokėsore tė vendit nga rreziku i copėtimit dhe i zhdukjes sė shqiptarėve si komb, rrezik qė filloi t'u kanosej, sidomos duke filluar nga mesi i shek. XIX. Grupe tė veēanta tė kėsaj force shoqėrore u pėrfshinė nė programin kombėtar shqiptar dhe luajtėn njė rol tė dukshėm nė lėvizjen nacionale shqiptare nė epokėn e Rilindjes, kurse mjaft intelektualė, tė dalė nga gjiri i kėsaj shtrese ēifligarėsh, pėrqafuan idetė e reja, u bėnė pionierė e ideologė tė Rilindjes.

Pėr bashkimin politik tė tė gjitha forcave shoqėrore tė kombit, krahas rrezikut tė jashtėm, ndikoi edhe njė faktor tjetėr, me karakter politik dhe ekonomik, siē ishte zbatimi i reformave (i Tanzimatit) nė vitet 30-40 tė shek. XIX. Tanzimati, krahas ndryshimeve nė marrėdhėniet agrare, nė administratė dhe nė legjislacionin e Perandorisė Osmane, solli pėr shqiptarėt dy rrjedhoja: zėvendėsimin e drejtuesve tė administratės lokale (qė vinin nga paria shqiptare) me funksionarė turq, tė cilėt u vendosėn nė krye tė administratės civile e ushtarake tė Shqipėrisė, dhe shtimin e shtypjes ekonomike e kombėtare mbi popullsinė. Tė dy kėta faktorė e zgjeruan bazėn shoqėrore tė lėvizjes kombėtare.

Forcėn kryesore njerėzore e luftarake tė lėvizjes kombėtare tė periudhės sė Rilindjes e pėrbėnin, si edhe nė lėvizjet e mėparshme ēlirimtare, fshatarėsia dhe vegjėlia qytetare, tė cilat pėrfaqėsonin shumicėn dėrrmuese tė popullsisė. Njė vend tė veēantė zinin nė kėtė lėvizje fshatarėt pronarė e malėsorėt, qė ishin edhe forca kryesore mė e gjerė e lėvizjes kombėtare. Fshatarėt pronarė, qė pėrfaqėsonin 5/6 e popullsisė agrare, i ndien mė tepėr se ēdo shtresė tjetėr pasojat rrėnimtare tė centralizimit tė pushtetit perandorak osman dhe, njėlloj si forcat e tjera shoqėrore, rrezikun e pushtimit tė tokave tė tyre nga shtetet fqinje dhe pasojat e politikės sė kėtyre shteteve pėr copėtimin e atdheut. Prandaj ata morėn pjesė aktive nė luftėn kundėr sundimtarėve tė huaj osmanė, si edhe pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė vendit.

Prej tyre doli edhe pjesa mė e madhe e kurbetlinjve, tė cilėt, duke u kthyer nga vendet e mėrgimit, ku kishin qenė nė kontakt me idetė e pėrparuara tė kohės, luajtėn njė rol tė rėndėsishėm nė formimin mė tė shpejtė politik tė bashkatdhetarėve, si nėpėrmjet shoqėrive tė shtypit patriotik tė mėrgimit, ashtu edhe me qėndrimet e tyre tė herėpashershme nė atdhe. Me fshatarėt bashkoheshin zejtarėt e tregtarėt e vegjėl tė qyteteve, qė ishin tė afėrt nga gjendja ekonomike me ta.

Lėvizja kombėtare, me objektivat e saj themelorė, me luftėn pėr ēlirimin e Shqipėrisė nga robėria e huaj dhe pėr ruajtjen e tėrėsisė sė territoreve tė saj, ishte njė front i gjerė, i cili bashkoi shumicėn dėrrmuese tė forcave shoqėrore tė vendit. Edhe udhėheqja e lėvizjes kombėtare nuk i takoi njė force tė vetme shoqėrore. Nė krye tė saj dolėn pėrfaqėsues tė borgjezisė, tė inteligjencies, tė ēifligarėve (tė bejlerėve) me prirje atdhetare, elementė tė veēantė tė parisė, klerikė atdhetarė, pėrfaqėsues tė fshatarėsisė etj. Nga radhėt e gjithė kėtyre forcave dolėn njė varg i tėrė mendimtarėsh (qė vinin sidomos nga inteligjencia), qė u bėnė udhėheqės ideologjikė, kulturorė e politikė, ndėrsa nga grupet e tjera shoqėrore dolėn organizatorė dhe drejtues politikė e ushtarakė tė lėvizjes kombėtare.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #4 on: February 09, 2012, 10:06:25 am »
Karakteri demokratik dhe antifeudal i Rilindjes

Lėvizja Kombėtare Shqiptare e periudhės sė Rilindjes pati pėrgjithėsisht tipare demokratike e antifeudale, sepse drejtohej kundėr ideologjisė sė prapambetur mesjetare tė sundimtarėve osmanė dhe kundėr administratės sė tyre shtypėse. Pėrgjithėsisht programi politik i Rilindjes frymėzohej nga parimet demokratike tė revolucioneve tė Evropės Perėndimore, nė tė cilat disa nga mendimtarėt rilindės kishin qenė pjesėmarrės tė drejtpėrdrejtė.

Lufta kundėr zgjedhės nacionale osmane pėr krijimin e njė shteti tė pavarur, qė pėrbėnte synimin themelor tė Lėvizjes Kombėtare Shqiptare, ishte nė vetvete njė masė demokratike, e cila i dha asaj njė pėrmbajtje tė pėrgjithshme demokratike. Pėrmbushja e kėtij objektivi do t'i hapte rrugėn zhvillimit ekonomik e kulturor tė vendit. Pėrveē kėsaj, lėvizja kombėtare drejtohej kundėr njė force tė caktuar shoqėrore, kundėr parisė gjysmėfeudale turko-osmane (me sulltanin nė krye), qė kishte pushtetin politik dhe shtypte e mbante tė robėruar popullin shqiptar e ata joturq nė tėrėsi. Kjo luftė, qė i shkaktoi goditje tė njėpasnjėshme gjithė sistemit ekonomik e politik gjysmėfeudal osman, e dobėsoi atė dhe sundimin e tij nė Ballkan, i dha lėvizjes sė Rilindjes Shqiptare njė karakter antifeudal.

Por, nė njė kuptim mė tė gjerė, fryma antifeudale e demokratike shfaqet nė gjithė pėrmbajtjen e Rilindjes Shqiptare, nė ideologjinė dhe nė programin e saj, nė lėvizjen kulturore, nė luftėn pėr lirinė e shkollės e tė shkrimit shqip dhe nė kėrkesat programatike tė organizatave kombėtare e tė kryengritjeve shqiptare, qė synonin ta fusnin vendin nė rrugėn e pėrparimit ekonomik e kulturor.
Megjithatė, Rilindja Shqiptare nuk doli nga suazat e lėvizjes kombėtare, ajo synonte tė zgjidhte nė radhė tė parė ēėshtjen nacionale dhe nuk arriti tė merrte, si nė vendet e tjera tė Ballkanit, karakter agrar, tė shtronte pėr zgjidhje edhe ēėshtjen e tokės. Pėr kėtė ndikuan njė varg faktorėsh, tė cilėt nuk ishin tė pranishėm nė vendet fqinje tė Ballkanit. Nė kėto vende (nė Serbi, nė Greqi e nė Bullgari) klasa e ēifligarėve feudalė osmanė shtypte ekonomikisht e politikisht popujt e tyre, jo vetėm me anėn e pushtetit politik, por edhe si pronare e pjesės mė tė madhe tė tokave. Pėr mė tepėr, ajo ishte me fe myslimane, ndėrsa popujt e shtypur ishin tė krishterė. Kėshtu qė nė kėto vende konflikti nacional ndėrmjet sunduesve osmanė dhe popujve tė robėruar u mpleks edhe me atė shoqėror ndėrmjet fshatarėsisė sė shtypur e ēifligarėve turq, si edhe me kontradiktėn fetare ndėrmjet fshatarit tė krishterė e ēifligarit mysliman. Tė tria kėto kontradikta u shkrinė nė lėvizjen kombėtare tė kėtyre popujve nė njė tė vetme dhe i dhanė asaj nė tė vėrtetė, megjithėse jo nė mėnyrė tė shprehur, edhe karakter agrar.

Lėvizja Kombėtare Shqiptare u zhvillua nė rrethana tė tjera shoqėrore dhe nė njė kuadėr tjetėr fetar. Nė Shqipėri ēifligarėt ishin me kombėsi shqiptare dhe nė pjesėn mė tė madhe me fe myslimane, pra me tė njėjtėn fe qė kishte shumica e popullsisė sė vendit. Pėr mė tepėr, njė pjesė e tyre u pėrfshi nė lėvizjen kombėtare. Pėrveē kėsaj, edhe rrethet borgjeze, qė morėn pjesė nė lėvizje, pjesėrisht ishin vetė pronarė tokash dhe si rrjedhim bashkėpunuan me ēifligarėt. Nga ana tjetėr, shumica e fshatarėve, qė u rreshtuan nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar, ishin fshatarė tė lirė individualė tė zonave malore e kodrinore. Ata nuk ishin nėn varėsinė social-ekonomike tė pronarėve ēifligarė, por vuanin nga shtypja e shtetit osman. Prandaj, kėta fshatarė individualė u ngritėn kundėr kėsaj shtypjeje tė rėndė ekonomike e politike tė Portės sė Lartė, kundėr politikės sė egėr fiskale, kundėr shėrbimit tė detyrueshėm e tė gjatė ushtarak, kundėr shpėrdorimeve tė qeveritarėve dhe tė derebejve qė bashkėpunonin me ta pėr ēlirimin e vendit. Fshatarėsia, nė pėrgjithėsi, i drejtoi armėt edhe kundėr ēifligarėve e parisė gjysmėfeudale, por nė ato raste kur kėta bashkėpunuan hapur me sunduesit osmanė dhe me ushtrinė e tyre qė dėrgohej pėr shtypjen e kryengritjeve.

Nė zbehjen e konflikteve sociale dhe tė luftės pėr tokėn ndikoi edhe njė faktor tjetėr i natyrės politike. Nė kushtet kur nė Shqipėri sundonte njė regjim mesjetar e despotik pushtues, me tiparet mė tė shėmtuara tė dhunės ekonomike e politike (siē ishin taksat e rėnda, diskriminimi politik, qė arrinte deri nė mohimin e vetėqenies sė kombit shqiptar, ndalimi i mėsimit tė gjuhės amtare shqipe nė shkolla, mungesa e tė drejtave mė elementare njerėzore, madje edhe masakrimi i popullsisė shqiptare me anėn e ekspeditave ndėshkimore), dilnin nė plan tė parė kontradiktat nacionale midis popullit shqiptar dhe sundimtarėve osmanė. Nė kėto rrethana nuk mund tė shtroheshin pėr zgjidhje problemet ekonomiko-shoqėrore tė luftės kundėr shtypjes gjysmėfeudale, duke pėrfshirė edhe ēėshtjen agrare, tė tokės; kėshtu Rilindja mori tėrėsisht karakterin e njė lėvizjeje qė duhej tė zgjidhte, nė radhė tė parė, ēėshtjen mė tė mprehtė politike, atė kombėtare, tė zhdukte robėrinė osmane, duke krijuar njė shtet autonom ose tė pavarur shqiptar. Si rrjedhim, aspiratat ekonomiko-shoqėrore tė fshatarėve dhe posaēėrisht ato pėr tokėn nuk u pėrfshinė nė programet e Rilindjes.

Megjithatė, lufta e fshatarėsisė dhe e vegjėlisė sė qytetit kundėr sistemit tė rėndė shtypės ekonomik e politik osman dhe nė radhė tė parė kundėr taksave e detyrimeve tė tjera, kundėr diskriminimit nė lėmin politik, tė arsimit e tė kulturės, kishte karakter shoqėror e antifeudal. Kjo e pėrforcoi edhe mė shumė kontradiktėn kombėtare dhe i dha pėrmasa tė gjera bazės sociale tė lėvizjes rilindėse.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #5 on: February 09, 2012, 10:06:55 am »
Iluminizmi

Iluminizmi ka qenė njė lėvizje e borgjezisė evropiane nė periudhėn e pėrgatitjes dhe tė kryerjes sė revolucioneve tė shek. XVIII-XIX. Ai drejtohej kundėr rendit feudal dhe kulturės sė tij, kundėr obskurantizmit mesjetar e tė gjitha formave tė ideologjisė sė prapambetur dhe pėrpiqej pėr pėrhapjen e arsimit e tė diturisė. Jehona e kėtij iluminizmi tė vendeve evropiane, ashtu si ajo e ideve tė mėdha tė Revolucionit francez tė 1789-s dhe tė revolucioneve tė 1848-s qė tronditėn Evropėn, u ndie edhe nė Shqipėrinė e atėhershme, u pasqyrua nė ideologjinė dhe nė programin e Rilindjes Shqiptare. Shumė nga udhėheqėsit e Lėvizjes Kombėtare Shqiptare (nė mėnyrė tė veēantė ideologėt e Rilindjes) ishin frymėzuar nga kėto ide pėrparimtare tė revolucioneve evropiane dhe patėn nxjerrė mėsime prej tyre. Tė panumėrt ishin gjithashtu shqiptarėt, madje edhe disa nga rilindėsit e njohur, qė kishin marrė pjesė nė revolucionet kombėtare tė shteteve fqinje, nė ato grek, rumun e serb, si edhe nė revolucionet e vendeve tė Evropės. Kėta u bėnė tė ndėrgjegjshėm se idetė e kėtyre revolucioneve duhej tė pėrhapeshin e tė pėrqafoheshin edhe nga shqiptarėt.

Rilindja shėnoi njė hapje ndaj kulturės pėrparimtare botėrore nga mė tė mėdhatė qė kishte njohur kultura shqiptare deri atėherė. Ishte koha kur kombi shqiptar vendosi lidhje mė tė dendura me idetė dhe kulturėn pėrparimtare tė popujve tė tjerė, pėrfitoi nga thesari i kulturės sė Perėndimit dhe sidomos nga Rilindja Evropiane, nga iluminizmi i saj. Pikėrisht nėn ndikimin e kėtyre faktorėve tė rinj u formuan mendimtarėt, ideologėt dhe iluministėt shqiptarė tė epokės sė Rilindjes.

Pėrhapja e dijeve, e arsimit dhe e kulturės kombėtare, qė pėrbėnte njė nga drejtimet kryesore tė Rilindjes e tė iluminizmit shqiptar, vlerėsohej nga mendimtarėt rilindės si njė nevojė qė shtronte zhvillimi ekonomik, shoqėror e kulturor i vendit, si njė kusht i domosdoshėm i pėrparimit material e shpirtėror tė kombit shqiptar. Rilindėsit e kuptuan kėtė nevojė historike dhe iluminizmi i tyre i shėrbente plotėsimit tė kėsaj kėrkese tė shoqėrisė shqiptare. Pėrhapja e kulturės dhe e arsimit kombėtar do tė ndihmonin nė emancipimin e popullit shqiptar nga fanatizmi, prapambetja, intoleranca e nga dasitė fetare, tė mbjella nga sundimtarėt osmanė.

Por iluminizmi shqiptar kishte disa tipare dalluese nė krahasim me atė tė vendeve tė tjera, duke pėrfshirė kėtu edhe vendet fqinje, qė diktoheshin nga gjendja e kombit shqiptar nė Perandorinė Osmane dhe nga politika e saj diskriminuese. Duke zbatuar parimin fetar nė pėrcaktimin e pėrkatėsisė etnike tė popullsisė, qeveria osmane nuk e njihte kombėsinė shqiptare, tė cilėn e ndante, sipas besimit fetar, nė tri pjesė, qė ajo i quante tė ndryshme: myslimane, ortodokse dhe katolike. Si pasojė, sipas sistemit mesjetar e obskurantist tė "miletit" (tė kombėsisė), tė vendosur nga sulltanėt osmanė, pėr turqit myslimani shqiptar, si i ēdo kombi tjetėr, ishte turk, ortodoksi grek e katoliku latin (italian).

Nė pėrputhje me kėtė parim, qė mohonte qenien e shqiptarėve si njė komb i vetėm, Porta e Lartė nuk lejoi tė hapeshin nė Shqipėri shkolla shqipe, por vetėm shkolla turke, greke, italiane ose austriake. Nė qoftė se Turqia pranoi tė hapej ndonjė shkollė e veēantė shqipe, kėtė e bėri kur ishte e detyruar ose kur ia kėrkonte interesi i ēastit, madje priste rastin qė t'i mbyllte ato. Prandaj, pėrhapja e arsimit dhe e kulturės kombėtare u bė njė nga ēėshtjet themelore tė Rilindjes ndryshe nga ē'ndodhi, p.sh., nė tokat greke e tė kombeve tė tjera ballkanike tė Perandorisė Osmane, ku popullsisė i njihej e drejta tė arsimohej nė gjuhėn e vet. Nė kėto kushte iluminizmi shqiptar nuk mund tė mbetej thjesht njė lėvizje kulturore. Iluminizmi e veēanėrisht lėvizja pėr shkollėn e pėr kulturėn shqiptare mori karakter politik, sepse drejtohej kundėr ideologjisė sė prapambetur obskurantiste, ku pėrfshiheshin edhe ato ide konservatore klerikale, qė mbėshteteshin nė interpretimin qėllimkeq tė dogmave tė veēanta tė doktrinave fetare tė tė gjitha besimeve. Ajo drejtohej edhe kundėr politikės tradicionale tė asimilimit e tė turqizimit tė shqiptarėve, qė ndiqte prej shekujsh Perandoria Osmane. Me karakterin e saj kombėtar shkolla dhe pėrgjithėsisht kultura e Rilindjes u mbyllte dyert rrymave ideologjike shkombėtarizuese ngado qė tė vinin.

Shkolla kombėtare qė kėrkonin rilindėsit e qė kishte pėr qėllim arsimimin nė gjuhėn shqipe, duhej tė ishte laike, tė bėhej njė vatėr kulture, qė tė plotėsonte nevojat e zhvillimit ekonomik e shoqėror tė vendit dhe, njėherazi, njė vatėr e atdhetarisė dhe e bashkimit kombėtar tė shqiptarėve. Rrjedhimisht, kėrkesat pėr shkollėn dhe pėr letėrsinė shqipe nuk kishin karakter thjesht kulturor. Iluminizmi shqiptar kishte edhe njė karakter politik, u bė armė e fuqishme e luftės ēlirimtare. Gėrshetimi i shumanshėm i veprimtarisė kulturore-arsimore me veprimtarinė politike pėrbėn njė nga veēoritė e iluminizmit tė Rilindjes Shqiptare dhe tė lėvizjes kombėtare tė asaj periudhe. Nė fazėn e fundit tė saj, nga gjithė pjesėt pėrbėrėse tė kulturės shqiptare, mori pėrparėsi zhvillimi i kulturės politike, qė u dha tonin dhe frymėn patriotike gjithė pėrbėrėsve tė tjerė. Me rritjen e ngarkesės politike tė kulturės nė fundin e shek. XIX dhe nė fillimin e shek. XX u forcua roli i shtypit dhe sidomos i publicistikės, jo vetėm me numrin e madh tė botimeve brenda e jashtė vendit, por edhe me pėrmbajtjen kryesisht atdhetare. Fryma patriotike u ndje edhe nė letėrsinė artistike, duke i dhėnė asaj njė angazhim mė tė madh e mė tė drejtpėrdrejtė nė lėvizjet e mėdha politike tė kohės, nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar.

Duke pėrhapur nė popull arsimin dhe pėrgjithėsisht kulturėn nė gjuhėn shqipe e me frymė atdhetare, rilindėsit synonin tė shpejtonin zgjimin e tij kombėtar, tė ndihmonin nė ngritjen e mėtejshme tė ndėrgjegjes politike dhe tė arrinin aftėsimin e shqiptarėve pėr njė jetė shtetėrore tė pavarur. Kjo lėvizje u bė pjesė e pandarė e luftės pėr ēlirimin kombėtar dhe pati jo vetėm ushtarėt, por edhe dėshmorėt e saj. Me kėtė mision tė shkollės e tė kulturės shqiptare shpjegohet edhe lufta qė u bėnė atyre dhe atdhetarėve rilindės Porta e Lartė, Patrikana greke e qarqet shoviniste tė shteteve fqinje, tė cilat shihnin tek ato njė pengesė tė fortė pėr politikėn dhe pėr planet e tyre aneksioniste ndaj trojeve shqiptare.


Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #6 on: February 09, 2012, 10:07:35 am »
Ēėshtja fetare

Si rrjedhojė e pushtimit dhe e sundimit katėrshekullor osman, shqiptarėt hynė nė historinė moderne tė ndarė nė tri besime tė ndryshme fetare: krahas feve tė mėparshme ortodokse e katolike, tė cilat i ruajti njė pjesė e popullsisė, u shtua edhe ajo myslimane, sė cilės i pėrkiste tashmė shumica e shqiptarėve.
Shek. XIX bashkė me kėtė ndarje fetare tė popullsisė trashėgoi edhe peshėn e rėndė tė politikės teokratike tė sulltanėve osmanė, qė vinte shenjėn e barazimit midis fesė e kombėsisė dhe e trajtonte popullin shqiptar, me tri besime, tė ndarė nė tri kombėsi tė ndryshme. Kėsaj politike i bėnė jehonė Patrikana greke e Stambollit, si dhe qarqet drejtuese tė shteteve fqinje e kishat e tyre respektive. Jeta shpirtėrore (ndėrgjegjja fetare) e besimtarėve shqiptarė sundohej nga tri institucione fetare, tri shkolla dhe tri kultura tė huaja. Kėto institucione klerikale vareshin nga tri qendra universale tė huaja, nga Halifati sulltanor, Patrikana fanariote dhe Papati roman, prej tė cilave asnjėra nuk e pėrkrahte idenė e njė shteti kombėtar shqiptar.

Por ndryshe nga disa vende tė tjera ballkanike, popullsia shqiptare nuk u nda nė aq kombėsi sa edhe fe. Ndėrgjegjja fetare nuk e errėsoi dhe nuk e mbuloi asnjėherė ndėrgjegjen e kombėsisė shqiptare. Udhėtarėt e huaj tė shek. XIX kanė vėnė nė dukje se, ndėrsa nga pikėpamja fetare nė pėrgjithėsi ishte hapur njė hendek midis ortodoksit, katolikut e myslimanit tė tė njėjtit komb, te popullsia e Shqipėrisė mbizotėronte ndjenja e kombėsisė. Ndėrmjet elementėve tė feve tė ndryshme tė vendit u ruajtėn lidhjet shpirtėrore, ekonomike e shoqėrore, madje edhe lidhjet familjare. Me kėtė shpjegohet prania e sinkretizmit fetar tė pėrfaqėsuar nga "laramanėt" (tė krishterėt e fshehtė), pėrhapja e gjerė e bektashizmit me doktrinat e tij liberale dhe fakti qė Shqipėria nuk njohu asnjėherė grindje e luftėra fetare.

Megjithėse popullsia shqiptare i pati bėrė ballė kėsaj trysnie qindravjeēare dhe, siē shkruante udhėtari anglez Th. S. Hjugs (Th. S. Hughes) nė vitin 1820, e ruajti tė paprekur ndjenjėn e kombėsisė sė vet, ndarja nė tri fe tė ndryshme e sidomos varėsia e tyre nga institucione tė huaja klerikale dhe politika e pėrēarjes fetare, e ndjekur ndaj shqiptarėve, e vėshtirėsuan bashkimin e popullit shqiptar dhe u bėnė pengesė nė luftėn e tij kundėr zgjedhės sė huaj pėr ēlirimin kombėtar. Pėrveē kėsaj, Porta e Lartė, Patrikana greke prej nga vareshin kishat ortodokse tė Shqipėrisė, si dhe fuqitė e tjera tė huaja u pėrpoqėn t'i pėrdornin fetė nė Shqipėri si njė mjet qė i shėrbente politikės sė tyre. Rrjedhojat negative, qė vinin nga kjo ndarje fetare e shqiptarėve, mund tė shihen si njė nga faktorėt (pas atyre ekonomiko-shoqėrorė), qė pėrcaktuan ritmet disi tė ngadalshme tė procesit tė emancipimit politik dhe tė zgjimit kombėtar tė shqiptarėve.

Ndarja e popullsisė nė tri besime dhe politika e pėrēarjes fetare qė ndiqej ndaj saj, nuk mund tė mos shtronte pėrpara Lėvizjes Kombėtare Shqiptare disa detyra tė veēanta, qė nuk i ka njohur ajo e vendeve tė krishtere ballkanike. Feja e pėrbashkėt, krahas ideve kombėtare, ishte njė faktor qė i afronte shpirtėrisht elementėt pėrbėrės tė kėtyre popujve ballkanikė dhe qė shpejtoi bashkimin e tyre kombėtar nė luftėn ēlirimtare kundėr sundimtarėve osmanė, tė cilėt ishin myslimanė. Meqė popullsia e kėtyre vendeve i pėrkiste tė njėjtit besim fetar, udhėheqja e lėvizjes sė tyre pėrfitoi nga antagonizmi fetar me sundimtarėt osmanė pėr ta pėrdorur kishėn si forcė ideologjike dhe agjitatore nė lėvizjen ēlirimtare. Ndėrsa nė Shqipėrinė e shek. XIX, kur popullsia ishte e ndarė nė tri besime tė ndryshme fetare dhe kur 3/4 e saj ishte myslimane, domethėnė kishte tė njėjtėn fe me sundimtarėt osmanė, nuk mund tė bėhej fjalė pėr kėtė antagonizėm, tė shtruar nė rrafsh fetar.

Nė kėto kushte bashkimi i shqiptarėve nė luftėn ēlirimtare do tė arrihej jashtė fesė, mbi fenė dhe vetėm i mbėshtetur nė parimin e kombėsisė. Rrjedhimisht lufta pėr afirmimin e parimit tė kombėsisė, qė ishte e pėrbashkėt pėr tė gjitha lėvizjet kombėtare ballkanike, pati nė Shqipėri veēoritė e saj, u ngrit jo vetėm jashtė fesė, por u drejtua njėherazi kundėr identifikimit tė pėrkatėsisė fetare tė elementėve tė ndryshėm tė popullsisė shqiptare me atė kombėtare dhe e zhveshi ndarjen fetare nga petku politik. Rilindėsit bėnė njė punė kėmbėngulėse e tė vėshtirė pėr tė kapėrcyer dasitė fetare dhe politikėn pėrēarėse tė sundimtarėve osmanė e tė Patrikanės sė Stambollit, qė identifikonin fenė me kombėsinė. Ata luftuan gjithashtu kundėr ēdo orvatjeje pėr ta shndėrruar ndarjen fetare nė pėrēarje politike-fetare.

Rilindja Kombėtare u ndesh edhe me konceptet fetare mbi kombin. Ideologjisė sė panislamizmit, tė panortodoksizmit etj., qė kishte gjetur mbėshtetje edhe nė disa qarqe ēifligare e borgjeze turkomane e grekomane shqiptare dhe qė identifikonte fenė me kombėsinė, ajo i kundėrvuri iluminizmin e racionalizmin e vet e, nė radhė tė parė, konceptin mbi kombin shqiptar si njė kategori e veēantė historike, qė ishte njė dhe i pandarė, megjithėse u takonte tri besimeve fetare, e qė dallohej nga kombet e tjera.

Iluministėt e vendosėn Rilindjen Kombėtare nė njė platformė tė pėrparuar, bashkėkohėse dhe jashtėfetare, nė parimin e kombėsisė, tė shqiptarisė. Parimi "Feja e shqiptarit ėshtė shqiptaria", qė pėrshkon njė literaturė tė tėrė politike e artistike tė periudhės sė Rilindjes, ishte pa dyshim afetar, por jo antifetar, njė parim politik, qė synonte bashkimin e shqiptarėve, pavarėsisht nga pėrkatėsia e tyre fetare. Ky koncept i shqiptarisė si feja e shqiptarėve pushtoi gjatė epokės sė Rilindjes mendjet e zemrat e shqiptarėve, duke u bėrė njė forcė ideore, qė bashkoi shpirtėrisht e mendėrisht shqiptarėt nė luftėn pėr ēlirimin kombėtar.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #7 on: February 09, 2012, 10:08:23 am »
Tradita historike

Rilindja trashėgoi nga shekujt e mėparshėm njė pasuri tė ēmuar historiko-kulturore, me vlera morale e politike, mbi tė cilėn ajo u mbėshtet dhe tė cilėn e zhvilloi mė tej nė njė rrafsh tė ri, me njė platformė tė re ideologjike e politike. Ajo iu drejtua historisė dhe e pėrdori kėtė trashėgimi pėr tė afirmuar tė drejtėn e popullit shqiptar pėr tė jetuar i lirė e i pavarur. Rilindėsit i kthyen sytė nga e kaluara historike, jo vetėm pse kombi shqiptar, ashtu si kombet e tjera, merr prej andej burimin e tij, por edhe pėr t'i vėnė provat e lashtėsisė sė tij nė shėrbim tė detyrave qė qėndronin para lėvizjes kombėtare: pėr tė rritur krenarinė e bashkatdhetarėve nė luftėn e vėshtirė pėr ēlirimin kombėtar, pėr tė ndihmuar nė ngritjen e ndėrgjegjes sė tyre kombėtare, pėr tė forcuar mė tej individualitetin e shqiptarėve si komb dhe bashkimin e tyre pėrballė sundimtarėve osmanė, pėr t'u dhėnė njė mbėshtetje historiko-shoqėrore kėrkesave kombėtare dhe pėr tė tėrhequr vėmendjen e opinionit publik tė huaj ndaj ēėshtjes shqiptare.
Rilindėsit e pėrdorėn historinė si njė mjet tė fuqishėm nė shėrbim tė kėsaj ēėshtjeje, si edhe pėr tė hedhur poshtė pohimet e atyre shteteve, tė cilėt, pėr tė arritur mė lehtė synimet e tyre ekspansioniste ndaj Shqipėrisė, ua mohuan shqiptarėve historinė. Rilindėsit u kapėn sidomos pas origjinės sė lashtė tė shqiptarėve dhe pas epokės sė Skėnderbeut. Nė rastin e parė ata u pėrpoqėn tė argumentonin e tė pėrhapnin tezėn mbi origjinėn pellazgjike ose ilire tė popullit shqiptar dhe tė provonin me kėtė se shqiptarėt janė ndėr banorėt mė tė vjetėr tė Ballkanit, autoktonė dhe zotėr tė ligjshėm tė truallit tė vet, tė cilin askush nuk kishte tė drejtė ta prekte. Nė rastin e dytė, duke evokuar e duke pasqyruar gjerėsisht nė letėrsi epokėn e Skėnderbeut, luftėn e tij ngadhnjimtare kundėr ushtrive tė Perandorisė sė fuqishme Osmane, rilindėsit synonin tė afirmonin vitalitetin e popullit shqiptar, aftėsinė e tij pėr t'u bashkuar politikisht dhe tė drejtėn pėr tė formuar shtetin e vet kombėtar.

Historisė i janė drejtuar edhe rrethet politike tė vendeve fqinje, sidomos pas formimit tė shteteve kombėtare. Qarqet politike serbe evokuan Perandorinė e Stefan Dushanit tė shek. XIV, ato greke Perandorinė Bizantine dhe ato bullgare Perandorinė Mesjetare tė Borisit e tė Simeonit. Sipas tyre, shtetet serb, grek e bullgar ishin trashėgimtarė tė perandorive pėrkatėse mesjetare dhe rrjedhimisht kishin "tė drejtėn historike" tė shtriheshin nė kufijtė e dikurshėm. Mirėpo asnjė nga kėto perandori nuk shtrihej nė gjithė Ballkanin ose nė pjesėn mė tė madhe tė tij, tė banuar si nė tė kaluarėn edhe nė shek. XIX nga popuj tė ndryshėm, qė ishin zotėr tė trojeve ku jetonin. Rrjedhimisht synimi pėr t'i rikrijuar ato, qė ishte shprehje e politikės ekspansioniste tė kėtyre shteteve, cenonte rėndė interesat e popujve ballkanikė, ndėrsa, nė rastin e shqiptarėve, ēonte nė pushtimin e territoreve tė tyre etnike, amtare, ose nė copėtimin e tyre. Orvatjet pėr pėrmbushjen e kėtyre synimeve u bėnė shkak pėr luftėra ndėrmjet vetė vendeve ballkanike.

Pėrdorimi i traditės historike nga Lėvizja Kombėtare Shqiptare nuk kishte prirje tė tilla ekspansioniste. Shqiptarėt nuk kishin formuar nė tė kaluarėn ndonjė perandori, sė cilės t'i referoheshin mendimtarėt e veprimtarėt rilindės. Epoka mė e ndritur, tė cilėn e evokuan rilindėsit, ishte ajo e Skėnderbeut. Por kufijtė e shtetit tė lirė e tė pavarur shqiptar, tė krijuar prej tij nė shek. XV shtriheshin nė toka shqiptare, madje nuk i pėrfshinin tė gjitha kėto toka; ky shtet lindi dhe qėndroi nė truallin shqiptar dhe zhvilloi, derisa u shtyp, njė luftė mbrojtėse kundėr agresionit osman.

Ndryshe nga ai i vendeve fqinje ballkanike, historicizmi i Rilindjes Shqiptare, argumentimi i karakterit historik tė pėrkatėsisė etnike tė trojeve shqiptare, shėrbeu si mbėshtetje pėr bashkimin politik tė shqiptarėve dhe tė territoreve tė banuara prej tyre jo vetėm nė tė kaluarėn, por edhe nė periudhėn mė tė re, nė shek. XIX.
Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #8 on: February 09, 2012, 10:08:54 am »
Faktori ndėrkombėtar

Lufta pėr ēlirimin kombėtar, pėr formimin e njė shteti tė bashkuar shqiptar, ashtu si nė vendet e tjera tė Ballkanit, edhe nė Shqipėri nuk mund tė zhvillohej jashtė ndikimit tė Fuqive tė Mėdha dhe tė raporteve ndėrkombėtare tė kohės.
Nė shek. XIX Fuqitė e Mėdha e kishin vėnė Perandorinė Osmane nėn ndikimin e tyre, ishin bėrė tanimė njė faktor i dorės sė parė qė pėrcaktonte fatin e saj dhe tė zotėrimeve tė saj duke pėrfshirė edhe ato ballkanike. Tė bindura tanimė pėrfundimisht se kjo Perandori po shkonte drejt shembjes sė pashmangshme, kėto shtete punonin pėr tė forcuar mė tej ndikimin nė zotėrimet e saj dhe mbi shtetet qė do tė dilnin pas rrėnimit tė saj. Nė kėto rrethana, si lėvizjet kombėtare, ashtu edhe procesi i formimit tė shteteve nacionale, nuk mund tė zhvilloheshin nė mėnyrė tė pavarur dhe jashtė ndikimit e vullnetit tė Fuqive tė Mėdha. Ashtu si kėto lėvizje, edhe ajo kombėtare shqiptare, ishin bėrė pjesė e marrėdhėnieve ndėrkombėtare. Zgjidhja e ēėshtjes kombėtare nė kėto vende pėrcaktohej nė njė shkallė tė konsiderueshme nga kėto marrėdhėnie ndėrkombėtare.

Kėshtu, edhe pse patėn shpėrthyer nė Serbi kryengritja e parė mė 1804 dhe e dyta mė 1815, ndėrsa nė Greqi e nė Rumani mė 1821, kėto vende u ēliruan nga robėria osmane vetėm pas disfatės qė Turqia pėsoi nė Luftėn ruso-turke tė viteve 1828-1829, kur, sipas traktateve tė paqes ndėrmjet Rusisė e Perandorisė Osmane, u njoh autonomia e principatės serbe dhe e Malit tė Zi, u pėrforcua autonomia e principatave tė Vllahisė e tė Moldavisė dhe u njoh pavarėsia e Greqisė, e cila u sanksionua edhe me Traktatin e Londrės tė Fuqive tė Mėdha mė 1830. Edhe Bullgaria, ndonėse u pėrfshi mė 1876 nga njė lėvizje kryengritėse kundėr robėrisė osmane, u shpall si principatė autonome (pjesa veriore e saj) dhe si njėsi shtetėrore nėn vasalitetin e sulltanit, me emrin Rumelia Lindore (pjesa jugore), pas shpartallimit tė Perandorisė Osmane nė Luftėn ruso-turke tė viteve 1877-1878 dhe pas Traktatit tė Shėn-Stefanit dhe atij tė Berlinit mė 1878.

Rol vendimtar ka pasur faktori i jashtėm edhe nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare, si dhe nė fatin e ēėshtjes shqiptare nė pėrgjithėsi. Por, ndryshe nga vendet e tjera tė Ballkanit, ndėrhyrjet e kėtij faktori nė Lėvizjen Kombėtare Shqiptare tė periudhės sė Rilindjes kanė qenė, me ndonjė pėrjashtim, me rrjedhoja negative pėr zgjidhjen e ēėshtjes shqiptare.
Asnjė nga Fuqitė e Mėdha nuk e mori nėn sqetull ēėshtjen shqiptare dhe nuk u angazhua pėr zgjidhjen e saj. Ky qėndrim mospėrfillės, madje edhe opozitar i shteteve evropiane ndaj ēėshtjes kombėtare shqiptare, qė do tė vazhdonte edhe pas Rilindjes, ndonėse ka qenė diktuar nga interesat e tyre tė njohur politikė dhe strategjikė nė Ballkan dhe veēanėrisht nė Shqipėri, si edhe nga synimi pėr tė ruajtur ekuilibrin ndėrmjet tyre, ka qenė pėrcaktuar edhe nėn ndikimin e faktorit fetar. Dihet se afria e besimit fetar ka nxitur jo vetėm Rusinė, ku identifikimi populist i kombit me fenė ishte mė i spikatur ("rus" kishte kuptimin "kristian" - i krishterė), por edhe Fuqitė e tjera tė Mėdha evropiane tė pėrkrahnin lėvizjen kombėtare tė popujve tė krishterė tė Ballkanit. Ndėrkaq, lėvizja kombėtare e popullit shqiptar, shumica e tė cilit i pėrkiste fesė myslimane, pėrgjithėsisht nuk ka gėzuar njė pėrkrahje tė tillė edhe kur ka pėrjetuar kulmet e saj, madje tė atilla qė rrallė mund tė ndeshen edhe nė vendet e tjera tė Ballkanit, siē kanė qenė periudha e Lidhjes Shqiptare tė Prizrenit (1878-1881) dhe ajo e Kryengritjes sė Pėrgjithshme tė vitit 1912.

Por edhe Fuqitė e Mėdha, ndonėse pėrgjithėsisht i sinkronizonin veprimet e tyre kur ndėrhynin nė Perandorinė Osmane dhe posaēėrisht nė Shqipėri, nuk kanė mbajtur gjithnjė e tė gjitha tė njėjtin qėndrim ndaj ēėshtjes shqiptare. Janė tė njohura sidomos qėndrimet e veēanta tė Austro-Hungarisė, e cila, edhe pse kur ishte fjala pėr ndėrhyrjet nė Perandorinė Osmane vepronte si njė nga gjymtyrėt mė tė rėndėsishme tė koncertit tė shteteve evropiane, punonte njėherazi pėr tė nxitur zhvillimin kulturor tė shqiptarėve, qė e shihte si njė mjet pėr forcimin tek ata tė ndjenjave kombėtare. Kjo politikė diktohej, pa dyshim, nga interesat e saj ekonomikė e politikė nė Shqipėri, si vend me njė pozicion tė rėndėsishėm nė Adriatik, nga synimi i Vjenės pėr tė shfrytėzuar pėr kėta interesa Lėvizjen Kombėtare Shqiptare. Nė pragun dhe sidomos gjatė luftėrave ballkanike (1912-1913) Austro-Hungaria nisi tė pėrkrahte nė fillim idenė e vendosjes sė njė administrimi autonom nė Shqipėri e mė pas, nė periudhėn e pėrgatitjes sė Shpalljes sė Pavarėsisė, atė tė njė shteti kombėtar shqiptar.

Ndėrhyrja e faktorit tė jashtėm nė ēėshtjen shqiptare ka qenė e shumėfishtė: krahas Fuqive tė Mėdha nė lėvizjen shqiptare ndėrhynin jo vetėm me mjete propagandistike e diplomatike, por edhe me agresionin e hapur ushtarak, edhe shtetet fqinje (Serbia, Greqia dhe Mali i Zi). Duke filluar nga vitet 30 tė shek. XIX, kėto shtete ndiqnin njė politikė ekspansioniste pėr pushtimin e tokave shqiptare. Nė kėto kushte Rilindja Shqiptare u detyrua ta drejtonte tehun e luftės njėherėsh nė dy fronte: kundėr sunduesve osmanė pėr ēlirimin kombėtar dhe kundėr lakmive shoviniste tė shteteve fqinje, tė cilat pėrkraheshin nga Fuqitė e Mėdha, sidomos nga Rusia, pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė.
Lufta nė dy fronte, me dy objektiva, pėrbėnte njė veēori tė lėvizjes shqiptare tė epokės sė Rilindjes, e cila e bėnte atė tė dallohej nga lufta qė zhvilluan kombet e tjera tė Ballkanit nė shek. XIX. Megjithatė, kjo veēori nuk i pėrjashtoi aspak shqiptarėt e lėvizjen e tyre kombėtare nga fronti i pėrbashkėt i qėndresės sė popujve tė Ballkanit kundėr zgjedhės shekullore osmane, gjatė sė cilės u treguan tė gatshėm pėr tė bashkėpunuar me popujt fqinj tė Gadishullit Ballkanik dhe dhanė njė kontribut tė ēmuar.

Pasojat e ndėrhyrjeve tė jashtme Shqipėria i ndjeu tepėr rėndė. Brenda 40 vjetėve tė fundit para Shpalljes sė Pavarėsisė (1912), Fuqitė e Mėdha dhe sidomos shtetet fqinje ballkanike, qė pėrkraheshin prej tyre, ndėrhynė, madje edhe me mjete ushtarake, dy herė nė ēėshtjen shqiptare: nė vitet 1878-1881, kur iu kundėrvunė Lidhjes sė Prizrenit dhe kėrkesave tė vazhdueshme tė saj pėr njė shtet autonom shqiptar dhe kur me vendimet e Kongresit tė Berlinit gjymtuan rėndė territoret shqiptare, si dhe mė 1912-1913, kur edhe pse e njohėn shtetin e pavarur, tė porsashpallur shqiptar, i shkėputėn atij mė shumė se gjysmėn e territoreve dhe tė popullsisė, qė ua aneksuan shteteve fqinje.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #9 on: February 09, 2012, 10:09:29 am »
Periodizimi i lėvizjes kombėtare

Epoka e Rilindjes dhe lėvizja kombėtare qė u zhvillua gjatė saj pėrbėjnė njė proces unik e tėrėsor. Megjithatė, sikurse ėshtė pranuar nė historiografinė shqiptare, ajo ndahet nė disa periudha ose faza.

Faza e parė fillon nė vitet 30 tė shek. XIX dhe vijon deri nė vitet e shpėrthimit tė Krizės Lindore, mė 1876-1877. Kjo ėshtė periudha e ndryshimeve tė rėndėsishme nė jetėn ekonomiko-shoqėrore, politike e kulturore tė vendit, e konsolidimit tė procesit tė formimit tė shqiptarėve si komb. Nė kėtė fazė nis tė pėrvijohet mendimi politik i Rilindjes, i ideologjisė dhe i programit tė saj, qė u pėrpunua nga ideologėt e parė tė Rilindjes. Pėrpjekjet pėr afirmimin e kombit shqiptar nėpėrmjet lėvrimit e pėrhapjes sė kulturės dhe tė arsimit shqip u shoqėruan me njė zhvillim tė tillė tė kulturės kombėtare tė paparė deri atėherė, qė nė kushtet, nė tė cilat ndodhej Shqipėria asokohe, e pati qendrėn e vet mė shumė nė kolonitė shqiptare tė mėrgimit, por edhe brenda vendit. Nė kėtė fazė tė lėvizjes kombėtare u formulua, ndonėse jo nė mėnyrė tė plotė, edhe kėrkesa e organizimit autonom tė trojeve shqiptare. Kjo periudhė karakterizohet gjithashtu nga njė varg kryengritjesh tė popullsisė fshatare e qytetare qė shpėrthyen nė vitet 30-40 dhe qė vazhduan thuajse pa ndėrprerje deri nė fillimin e Krizės Lindore, mė 1876-1877. Epoka e re historike nė tė cilėn u zhvilluan u dha atyre tipare tė reja, karakteristike pėr lėvizjet ēlirimtare tė Rilindjes.

Faza e dytė pėrfshin vitet 1878-1881, kur nė kushtet e Krizės Lindore, njė element i rėndėsishėm i sė cilės ishte edhe Lėvizja Kombėtare Shqiptare, u shėnua njė kthesė e rėndėsishme nė zhvillimin e saj, u krijua organizata mbarėshqiptare Ć¢ā‚¬“ Lidhja e Prizrenit. Lidhja dhe udhėheqėsit e saj pėrpunuan programin mė tė plotė politik tė lėvizjes kombėtare pėr mbrojtjen e tėrėsisė territoriale tė Shqipėrisė qė kėrcėnohej nga monarkitė fqinje, pėr bashkimin e tė gjitha trevave shqiptare nė njė shtet autonom kombėtar. Nė kėtė fazė, nėn drejtimin e Lidhjes sė Prizrenit dhe tė udhėheqėsve tė saj mė tė vendosur, u bė pėrpjekja e parė pėr tė sendėrtuar me rrugėn e luftės sė armatosur programin e lėvizjes kombėtare, pėr tė themeluar shtetin kombėtar shqiptar. Nga kjo fazė ēėshtja shqiptare u bė njė realitet objektiv nė politikėn ballkanike tė Fuqive tė Mėdha, njė element i pandarė i kombinacioneve tė tyre diplomatike nė Ballkan dhe nė Evropė.

Faza e tretė e lėvizjes kombėtare shtrihet nga vitet 1881 dhe mbyllet mė 1908, me revolucionin e turqve tė rinj. Nė kėtė periudhė Lėvizja Kombėtare Shqiptare, edhe pse nuk njohu pika tė atilla kulmore, siē ishin vitet e Lidhjes sė Prizrenit, erdhi duke u rritur, si nga pikėpamja cilėsore, me zhvillimin e mėtejshėm tė mendimit politik e tė kulturės, ashtu edhe nga organizimi i saj. Nė vitet e para pas shtypjes sė Lidhjes sė Prizrenit mori hov lufta pėr shkollėn dhe kulturėn kombėtare, u hodhėn themelet e shkollės kombėtare, u zhvillua letėrsia shqipe, u zgjerua publicistika shqiptare, zhvilloi veprimtarinė e vet njė varg i tėrė shkrimtarėsh, mendimtarėsh e publicistėsh, qė krijuan vepra, tė cilat vunė themelet e letėrsisė dhe tė kulturės sė sotme shqiptare. Nė kėtė periudhė zgjerohet mė tej veprimtaria patriotike e kolonive shqiptare tė mėrgimit, qė dhanė njė kontribut tė ēmuar nė lėvizjen kombėtare.
Vitet e fundit tė shek. XIX shėnuan njė ngritje tė re tė lėvizjes pėr autonominė e Shqipėrisė, qė u shpreh nė dy drejtime kryesore: sė pari, nė pėrgatitjen e njė vargu memorandumesh, peticionesh e traktatesh politike (ku spikat vepra "Shqipėria ē'ka qėnė, ē'ėshtė dhe ē'do tė bėhetė?"), me tė cilat u pasurua mė tej programi politik i Rilindjes pėr formimin e shtetit kombėtar, pėr organizimin e kushtetutėn e tij; sė dyti, nė themelimin e njė organizate tė re mbarėshqiptare, tė Lidhjes sė Pejės (1899-1900), qė mori pėrsipėr tė vazhdonte, nė kushtet e reja, misionin historik tė Lidhjes sė Prizrenit. Themelimi i komiteteve "Pėr lirinė e Shqipėrisė" dhe veprimtaria e tyre (1905-1908) ishte dėshmi e ngritjes sė mėtejshme tė shkallės sė organizimit tė lėvizjes kombėtare nė kėtė fazė. Ndonėse vazhdoi tė zhvillohet nė mėnyrė tė pavarur, me interesat e saj tė veēanta, Lėvizja Kombėtare Shqiptare u bashkua me atė tė turqve tė rinj dhe u bė njė faktor i rėndėsishėm pėr fitoren e Revolucionit xhonturk tė vitit 1908.

Faza e katėrt (1908-1912) hapet me fitoren e Revolucionit xhonturk dhe mbaron me Shpalljen e Pavarėsisė tė Shqipėrisė mė 28 Nėntor 1912. Kjo ėshtė periudha e rritjes sė lėvizjes politiko-kulturore (mė 1908-1910) dhe e kryengritjeve tė mėdha shqiptare kundėr sundimit osman nė vitet 1910-1912, tė cilat dallohen si nga pėrmasat e shkalla mė e lartė e organizimit, ashtu edhe nga programi politik autonomist qė parashtruan. Lėvizja kombėtare u bė nė kėto rrethana njė faktor i rėndėsishėm ndėrkombėtar, ndėrsa kryengritjet shqiptare tė viteve 1910-1912 e dobėsuan pushtetin osman nė Ballkan dhe i hapėn rrugėn shkatėrrimit tė tij pėrfundimtar pas luftėrave ballkanike tė viteve 1912-1913.

Kryengritjet, sidomos ajo e pėrgjithshme e vitit 1912, pėrgatitėn truallin pėr Shpalljen e Pavarėsisė sė Shqipėrisė, qė ishte njė fitore e madhe historike me tė cilėn mbyllet epoka e Rilindjes Kombėtare. Por, i shpallur nė vitet e luftėrave ballkanike dhe pėr shkak tė vendimeve tė padrejta tė Konferencės sė Londrės tė Ambasadorėve tė Fuqive tė Mėdha (1912-1913), shteti i pavarur shqiptar nuk arriti tė bashkojė, siē ishte pėrcaktuar nė platformėn politike tė Rilindjes, tė gjitha trojet e Shqipėrisė, pjesa mė e madhe e tė cilave mbeti jashtė kufijve tė tij, nėn robėrinė e shteteve fqinje, tė Serbisė, tė Malit tė Zi e tė Greqisė. Nė kėto rrethana ēėshtja kombėtare shqiptare mbeti e pazgjidhur pėrfundimisht, duke u kthyer nė periudhat mė pas nė njė problem i lėvizjes pėr ēlirimin kombėtar tė asaj popullsie shqiptare qė mbeti nė ato shtete dhe duke u bėrė njėherazi njė faktor qė ndikoi fuqishėm nė marrėdhėniet e shtetit shqiptar me kėto vende fqinje.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #10 on: February 09, 2012, 10:10:34 am »
K R E U II


ZHVILLIMI EKONOMIK DHE SHOQĖROR I SHQIPĖRISĖ
GJATĖ SHEK. XIX - FILLIMI I SHEK. XX



1. TROJET SHQIPTARE

Shtrirja e trojeve shqiptare


Gjatė ēerekut tė dytė tė shek. XIX, me gjithė disfatat e shpeshta qė kishte pėsuar nė tė kaluarėn, Perandoria Osmane zotėronte ende territore tė gjera nė Lindjen e Afėrme, nė Gadishullin Arabik, nė Afrikėn Veriore dhe nė Gadishullin Ballkanik. Brenda kėtyre territoreve banonin afėrsisht 33 milionė banorė. Nė Evropėn Juglindore Perandoria Osmane kishte humbur territore tė rėndėsishme (Hungarinė, Kroacinė, Besarabinė etj.). Veē kėsaj, pak kohė mė parė Greqia kishte fituar pavarėsinė kombėtare nė njė pjesė tė territoreve tė saj, ku banonin rreth 850 mijė frymė. Mė 1840 nė viset ballkanike, tė cilat ndodheshin ende nėn kontrollin e Perandorisė Osmane, banonin rreth 10,5 milionė frymė. Prej tyre, Mali i Zi, Serbia, Vllahia e Moldavia, me gjithsej 4,8 milionė frymė, kishin fituar autonominė nėn suzerenitetin e sulltanit?. Viset e tjera (me gjithsej 5,8 milionė banorė), pėrfshirė edhe trojet shqiptare, ndodheshin nėn sundimin e plotė tė Perandorisė Osmane.

Si edhe mė parė, popullsia e Perandorisė pėrbėhej nga njė mori kombėsish, tė cilat ndryshonin nga gjuha, nga feja, nga zakonet dhe nga mėnyra e jetesės. Shteti osman vijonte tė mos e pranonte konceptin e kombėsisė. Duke qėndruar e lidhur pas konceptit teokratik mesjetar, qė e identifikonte kombėsinė me fenė, Porta e Lartė vazhdoi t'i ndante shtetasit e vet, pavarėsisht nga pėrkatėsia e tyre etnike, nė "myslimanė", nė "rumė" (ku pėrfshinte ortodoksėt), nė "latinė" (ku pėrfshinte katolikėt etj.) dhe nė "jahudi" (ēifutė). Ajo nuk u kishte dhėnė asnjėherė rast atyre tė deklaronin tė paktėn gjuhėn e tyre amtare, as kur bėhej regjistrimi i popullsisė. Pėr kėtė arsye qeveria turke nuk e shpalli ndonjėherė numrin e popullsisė sė saj sipas pėrbėrjes kombėtare, rrjedhimisht as numrin e banorėve tė kombėsisė shqiptare.

Qysh nė pjesėn e parė tė shek. XIX, me lindjen e lėvizjeve kombėtare tė popujve ballkanikė, filloi interesimi i qarqeve tė ndryshme evropiane pėr strukturėn etnike tė Perandorisė Osmane. Por, nga mungesa e tė dhėnave zyrtare tė sakta, autorė tė ndryshėm shpallėn njoftime qė binin nė kundėrshtim ndėrmjet tyre, ndėrsa qarqet politike greke, serbe e bullgare, tė cilat, pėr tė pėrligjur pretendimet e tyre ndaj territoreve shqiptare, filluan t'i konsideronin shqiptarėt ortodoksė nė jug si grekė, nė veri si serbė, nė lindje si bullgarė, kurse shqiptarėt myslimanė tė kėtyre viseve herė si turq, herė si grekė, si serbė a si bullgarė tė islamizuar dhe pastaj tė shqiptarizuar.

Megjithatė, njė shumicė studiuesish dhe udhėtarėsh tė huaj, tė cilėt gjatė shek. XIX e njohėn nga afėr strukturėn etnike tė Gadishullit tė Ballkanit, vunė nė dukje se, me gjithė sundimin katėrshekullor osman, popullsia shqiptare e ruante gjithnjė tė paprekur identitetin e kombėsisė sė vet. Kėtė identitet nuk e kishte cenuar as kthimi i shumicės sė shqiptarėve nė fenė islame, as politika turke e diskriminimit fetar kundrejt shqiptarėve tė krishterė, as fryma e dasisė fetare qė qendrat e huaja kishtare kishin pėrhapur nė Shqipėri. Sikurse shėnonte udhėtari anglez Xh. K. Hobhauz (J. C. Hobhouse), i cili e vizitoi Shqipėrinė mė 1809, shqiptarėt e tri besimeve nuk e quanin veten, siē ndodhte me popullsitė e tjera tė Perandorisė, as "myslimanė", as tė "krishterė", por nė radhė tė parė me emrin e tyre etnik "shqiptarė".

Shqiptarėt banonin nė tė njėjtat troje ku kishin jetuar gjatė gjithė historisė sė tyre, nė pjesėn perėndimore tė Gadishullit Ballkanik. Nė mes tė shek. XIX trojet e tyre mbulonin njė sipėrfaqe prej rreth 75 mijė kilometra katrorė. Ato shtriheshin: nė veri deri nė Tivar, nė Podgoricė, nė Rozhaj e nė Novi Pazar (Pazari i Ri), nė verilindje deri nė Nish, nė Leskovc e nė Vranjė, nė lindje deri nė Kumanovė, nė Shkup e nė Manastir, nė jug deri nė Konicė, nė Janinė e nė Prevezė. Brenda kėsaj treve banonin 1 800 000-1 900 000 frymė.
Megjithatė, si pasojė e kushteve historike qė njohu Gadishulli Ballkanik gjatė sundimeve shekullore romake, bizantine, bullgare, serbe dhe osmane, nė disa vende tė trojeve shqiptare, kryesisht nė ato periferike, kishin depėrtuar si kolonistė edhe pjesėtarė tė kombėsive tė tjera. Prania e kėtyre kombėsive nuk ishte e njėllojtė kudo.
Nga kjo pikėpamje treva shqiptare ndahej nė dy zona tė mėdha: nė trungun etnik, ku shqiptarėt pėrbėnin shumicėn absolute tė popullsisė, dhe nė brezin anėsor, ku shqiptarėt pėrbėnin pakicėn e saj, krahas popullsive tė tjera. Me gjithė ngushtimin qė kishte pėsuar gjatė shekujve mesjetarė, trungu etnik pėrfshinte, nė mesin e shek. XIX, viset e Gegėrisė (ku bėnte pjesė edhe Kosova) dhe tė Toskėrisė (ku pėrfshihej edhe ēamėria), me njė sipėrfaqe prej rreth 52 mijė kilometra katrorė, me rreth 1 300 000 frymė, shumica e tė cilėve qenė shqiptarė?. Sė bashku me banorėt shqiptarė tė brezit anėsor, numri i popullsisė shqiptare arrinte nė atė periudhė nė rreth 1 500 000 frymė. Nė brezin anėsor, me njė sipėrfaqe prej 23 mijė kilometra katrorė dhe me njė popullsi e cila sipas burimeve tė ndryshme arrinte nė rreth 500 000-600 000 frymė, pėrveē shqiptarėve, kishte popullsi malazeze nė veriperėndim (Podgoricė, Shpuzė, Zhabjak, Moraēė), boshnjake nė veri (Kolashin, Rozhaj, Novi Pazar), serbe nė verilindje (Vranjė, Leskovc, Nish), maqedone nė lindje (Shkup, Perlep, Manastir) dhe greke nė jug (Artė, Prevezė, Janinė)??.
Nė kushtet e lindjes sė lėvizjeve kombėtare ballkanike, kjo rrethanė u shfrytėzua nga qarqet nacionaliste tė vendeve tė Ballkanit dhe nga Fuqitė e Mėdha, qė i pėrkrahnin ato pėr tė realizuar lakmitė e tyre shoviniste. Pasojat negative tė kėsaj politike, e cila filloi tė shfaqej qysh nė vitet 40 tė shek. XIX, i ndjeu nė radhė tė parė popullsia shqiptare.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #11 on: February 09, 2012, 10:11:23 am »
Struktura ekonomike dhe shoqėrore e viseve shqiptare nė vitet 30-40

Nė ēerekun e dytė tė shek. XIX viset shqiptare, me gjithė pėrparimin qė ishte dukur nė zhvillimin e ekonomisė nė periudhėn e mėparshme, karakterizoheshin ende nga prapambetja e theksuar dhe ruanin gjithnjė tiparet e njė vendi agrar tė prapambetur. Shumica dėrrmuese e popullsisė merrej, si edhe mė parė, me bujqėsi e blegtori. Nė fshat banonin, ku mė shumė e ku mė pak, rreth 87% tė banorėve tė kėtyre viseve.

Shqipėria ishte e begatė nga natyra, kishte mjaft toka pjellore, siē ishin: fusha e Zadrimės, tokat e Rraf**** tė Dukagjinit, tė Fushė-Kosovės, tė Gjilanit, trevat bregdetare fushore midis Shkodrės e Durrėsit qė bashkėkohėsit i quanin "tė shkėlqyera, tė vaditura nga shumė rryma uji", fushat midis Tiranės dhe Elbasanit etj. Nė juglindje shtrihej fusha pjellore e Korēės. Toka pjellore gjendeshin edhe nė pellgun Strugė-Ohėr-Resnjė. Pėr pjellorinė e tyre shquheshin edhe fushat e Delvinės, tė Pargės, tė Paramithisė, tė Margėllėēit, tė Filatit etj. Pjelloria e luginės sė Dropullit kishte tėrhequr vėmendjen e agjentėve konsullorė e ushtarakė anglezė, francezė dhe austriakė. Nė trevėn e ēamėrisė dhe nė ndonjė vend tjetėr merreshin dy prodhime nė vit. Toka tė pėrshtatshme pėr bujqėsi kishte edhe nė trevat malore nė Guci, nė luginat e Mirditės, nė Malin e Sharrit, nė viset kodrinore tė Drenicės, tė Podgorit, tė Pejės, nė Lugun e Drinit nė viset malore midis Lezhės, Krujės, Durrėsit dhe Elbasanit, qė nė mjaft raste ishin punuar mė mirė se nė viset fushore.

Megjithatė ekonomia bujqėsore karakterizohej nga njė prapambetje e theksuar. Nė viset e Shqipėrisė sė Ulėt Bregdetare sipėrfaqe tė mėdha tokash qėndronin tė pėrmbytura nga ujėrat. Por edhe nė fushat jomoēalore sipėrfaqe tė mėdha tė tokave bujqėsore, ndonėse mjaft pjellore, rrinin tė papunuara, pasi, pėr shkak tė zotėrimit tė pronave tė mėdha ēifligare, popullsia fshatare nė kėto fusha ishte shumė e pakėt. Pėrqindja mė e madhe e popullsisė fshatare ishte pėrqendruar nė viset e brendshme.

Kudo toka punohej kryesisht me parmendėn e drunjtė tė pajisur me njė plor hekuri dhe tė tėrhequr nga penda e qeve ose e buajve. Parmenda me rrota pėrdorej aty-kėtu vetėm nė zonėn e Shkodrės. Si nė Ballkan, ashtu edhe nė Shqipėri plehėrimi sistematik i tokave ende nuk njihej. Tokat plehėroheshin vetėm rastėsisht me pleh organik. Sipėrfaqen mė tė madhe nėn kulturė pėr ēdo ekonomi agrare e kishte Kosova. Rendimentet nė bujqėsi ishin shumė tė ulėta. Rendimentet mė tė larta siguroheshin nga misri, i cili zinte nė gjithė Perandorinė Osmane vendin e parė nė kulturat bujqėsore. Si drithėra buke pas misrit vinin gruri, thekra dhe elbi. Orizi kultivohej nė disa vise tė Shqipėrisė sė Ulėt Bregdetare (nė fushat e Tiranės, tė Ishmit, tė Shkumbinit, tė Kavajės e tė Shkodrės). Ndėr bimėt industriale vendin e parė e zinte duhani, i cili kultivohej kudo; liri, kėrpi dhe meli mbilleshin nė sasira tė kufizuara; pambuku kultivohej vetėm nė trevėn e Tiranės, tė Maliqit e tė Devollit. Nė Shqipėrinė Bregdetare kishte ullinj me shumicė, aq sa vaji sė bashku me duhanin zinin vendin e parė ndėr artikujt bujqėsorė qė eksportoheshin nga Shqipėria. Vreshtaria ishte mjaft e pėrhapur si nė fushė, ashtu dhe nė malėsi. Nė Shqipėri njiheshin nė pėrgjithėsi tė gjitha perimet qė kultivoheshin nė Perandorinė Osmane. Mė tė pėrhapurat ishin fasulja, thierza, qepa, lakra, preshi e kungulli. Fshatarėt kudo merreshin me rritjen e bletėve, nė disa vise gjithashtu me kulturėn e mėndaf****.

Krahas bujqėsisė njė vend tė rėndėsishėm nė ekonominė e vendit zinte, si edhe mė parė, blegtoria. Madje nė disa vende ajo ishte dega kryesore e ekonomisė. Blegtoria pėrbėhej kryesisht nga dhentė e dhitė dhe mė pak nga bagėtitė e trasha. Njė pjesė e mirė e fushave tė Shqipėrisė, si ajo e Ulqinit, Zadrima dhe Bregu i Matit, shfrytėzoheshin mė shumė si kullota dimėrore sesa si toka bujqėsore. Bjeshkėt kryesore tė Kosovės, si Podgori, Rugova, Juniku, Jezeri e sidomos Sharri, tė pasura me kullota e me lirishte pyjore, ushqenin njė numėr tė madh bagėtish tė imėta, kurse fushat e Kosovės e tė Pollogut dalloheshin pėr numrin e madh tė tufave tė bagėtive. Udhėtarėve tė huaj u kishte tėrhequr vėmendjen pasuria e madhe nė bagėti tė imėta e tė trasha e fushės sė Myzeqesė. Treva midis Strugės, Pogradecit, Voskopojės, Korēės, Kolonjės, Konicės, si edhe krahina e Labėrisė shquheshin gjithashtu pėr zhvillimin e blegtorisė. Nė Shqipėri ishte zhvilluar edhe rritja e shpendėve, njė pjesė e tė cilėve eksportohej nė viset mė tė ngrohta; nė vendet ku mbillej mani rritej krimbi i mėndaf****.
Nuk kishte pothuajse asnjė ekonomi fshatare pa ekonominė ndihmėse blegtore. Madje, nė disa vise malore, mjaft familje fshatare tė ardhurat kryesore i siguronin nga blegtoria. Nė blegtori, ashtu si edhe nė bujqėsi pėrdoreshin mjete e metoda tė prapambetura.

Sikurse fshati, edhe qyteti nuk ishte shkėputur ende nga prapambetja ekonomike. Pėrqindja e ulėt e popullsisė qytetare (rreth 13% e popullsisė sė vendit) pasqyronte shthurjen me ritme tė ngadalshme tė ekonomisė natyrore nė fshat dhe sundimin e plotė tė prodhimit zejtar nė qytet. Nė fund tė viteve 30 qytetet mė tė rėndėsishme nė trevėn e katėr vilajeteve? ishin Manastiri (35 000 banorė), Shkodra (25 000 banorė), Janina (25 000 banorė), Prizreni (20 000 banorė) dhe Shkupi (15 000 banorė). Vinin pastaj Gjirokastra (10 000 banorė), Peja (10 000 banorė), Prishtina (10 000 banorė), Elbasani (8 000 banorė), Berati (8 000 banorė), Ohri (8 000 banorė), Tirana (7 000 banorė), Gjakova (7 000 banorė), Tetova (5 000 banorė), Korēa (5 000 banorė), Dibra (4 000 banorė), Kruja (4 000 banorė), Preveza (4 000 banorė) etj. Nė tė gjitha qytetet zotėronte ekonomia e vogėl zejtare. Edhe tregtia zhvillohej me vėshtirėsi pėr shkak tė rrjetit tė prapambetur tė komunikacionit. Nė kėto vise edhe rrugėt e karrove e tė qerreve nuk ishin tė mjaftueshme. Transporti i brendshėm kryhej kryesisht me kafshė barre. Nė Janinė, nė Shkodėr, nė Prizren, nė Manastir, nė Berat e gjetkė ishin shfaqur prej disa dhjetėvjeēarėsh mė parė punishte tė tipit manifakturor, por ato ende nuk ishin ēliruar nga normat tradicionale esnafore.
Edhe pėrsa i pėrket strukturės shoqėrore tė popullsisė, viset shqiptare ruanin ende tiparet e shoqėrisė feudale, ndonėse tashmė nė shthurje tė shpejtė. Grupimin kryesor shoqėror nė ekonomi e formonin, si edhe mė parė, feudalėt ēifligarė sė bashku me funksionarėt e lartė tė aparatit burokratik dhe shtresat e sipėrme tė klerit, tė cilėt pėrfaqėsonin rreth 0,2% tė popullsisė sė vendit. Veē kėsaj, edhe pse sistemi i timareve u hoq nė fillim tė viteve 30, njė pjesė e feudalėve i ruante ende pozitat ekonomike tė mėparshme. Krahas bejlerėve ēifligarė, tė cilėt zotėronin sipėrfaqe tė mėdha tokash tė punueshme e tė papunueshme, sundonin ende feudalėt derebej, spahinjtė e timareve dhe bajraktarėt e malėsive.

Nė radhėt e prodhuesve tė fshatit zotėronin gjithashtu shtresat e mėparshme - fshatarėt pronarė, tė cilėt formonin gjithnjė shumicėn dėrrmuese tė popullsisė agrare (84-86%). Por, sado qė zyrtarisht ishin ēliruar nga sistemi i timareve, ata ndodheshin gjithnjė nėn varėsinė e derebejve, tė spahinjve ose tė bajraktarėve. Pjesėn tjetėr tė popullsisė agrare (14-16%) e pėrbėnin fshatarėt pa tokė, bujq e argatė, tė cilėt vazhdonin tė mbeteshin nėn varėsinė ekonomike tė bejlerėve ēifligarė.

Nė katet e larta tė popullsisė qytetare qėndronin, si edhe nė shekullin e kaluar, krerėt e esnafėve dhe reshperėt e mėdhenj sė bashku me aparatin burokratik dhe me ulematė. Pjesėn dėrrmuese (afėrsisht 76-80%) tė popullsisė qytetare e formonin zejtarėt e thjeshtė dhe tregtarėt e vegjėl. Pjesėn tjetėr (afėrsisht 20-24%) e pėrbėnin shtresat e ulėta, tė zhveshura nga ēdo lloj pasurie, tė cilat formonin vegjėlinė qytetare (kallfėt, ēirakėt, shegertėt, muratorėt, druvarėt dhe punėtorėt e ndryshėm tė krahut).

Politika obskurantiste qė Perandoria Osmane kishte ndjekur pėr katėr shekuj me radhė, jo vetėm e kishte lėnė vendin me njė rrjet arsimor shtetėror tė prapambetur, por kishte krijuar njė situatė mbytėse edhe pėr ngritjen e shkollave private tė arsimit tė pėrgjithshėm. Porta e Lartė kishte nxitur vetėm zhvillimin e arsimit fetar (islamik nė turqisht, ortodoks nė greqisht dhe katolik nė italisht). Megjithatė edhe numri i shkollave fillore e fetare turke (mektebeve dhe medreseve) ishte shumė i kufizuar, kurse ai i shkollave fetare tė krishtera edhe mė i pakėt. Brenda katėr vilajeteve, ku bėnin pjesė viset shqiptare, kishte vetėm njė shkollė tė mesme tė arsimit tė pėrgjithshėm - gjimnazi greqisht "Zosimea" nė Janinė. Si rrjedhim, nė vitet 40 gati 98% e popullsisė ishte analfabete. Madje nė shumicėn dėrrmuese tė fshatrave nuk kishte asnjė njeri tė shkolluar, qoftė edhe me arsim tė ulėt, fillor.

Shkaktare kryesore e kėsaj prapambetjeje tė pėrgjithshme ishte vetė Perandoria Osmane, e cila me regjimin e saj feudal-ushtarak kishte penguar pėr shekuj me radhė zhvillimin e lirė ekonomik e kulturor tė vendit. Ndonėse gjatė njėqind vjetėve tė fundit ekonomia natyrore kishte hyrė nė rrugėn e shthurjes dhe vendin e saj po e zinte ekonomia e tregut, qarqet sunduese osmane vazhdonin tė ruanin regjimin e vjetruar politik feudal, absolutizmin sulltanor me karakter teokratik mesjetar, qė nuk u pėrshtatej kushteve tė reja historike. Jeta politike nė Shqipėri ndodhej ende nėn zgjedhėn e derebejve, tė funksionarėve parazitarė dhe tė ulemave fanatikė, tė cilėt, ndryshe nga feudalėt ēifligarė, ishin tė shkėputur nga sfera e prodhimit dhe e shkėmbimit. Ata i nxirrnin tė ardhurat e tyre kryesisht duke grabitur popullsinė me anėn e dhunės ose arkėn e shtetit me anėn e posteve qeveritare. Si rrjedhim i dhunės, i grabitjes, i arbitraritetit e i pasigurisė, ekonomia e viseve shqiptare ndodhej nė njė amulli tė theksuar. Pėr kėtė arsye, punishtet e para manifakturore qė kishin filluar tė lindnin nėpėr qytete qysh nė dhjetėvjeēarėt e fundit tė shek. XVIII mbetėn nė hapat fillestarė nuk u kthyen nė industri tė mirėfillta kapitaliste. Edhe pronėsia tokėsore ēifligare, e cila gjithashtu ishte rritur qysh nė shek. XVIII, nė vend qė tė pėrvetėsonte, siē ishte e natyrshme, format e ekonomisė sė tregut, ishte gozhduar nė qerthullin e marrėdhėnieve feudale.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #12 on: February 09, 2012, 10:12:02 am »
Ndryshimet administrative. Organizimi i vilajeteve

Pasi shtypi qėndresėn e feudalėve separatistė provincialė, Porta e Lartė nuk e rimėkėmbi mė sistemin e vjetėr administrativ tė ejaleteve, i cili ishte pėrmbysur nė viset shqiptare qysh nė gjysmėn e dytė tė shek. XVIII, pjesėrisht nga anarkia feudale qė pushtoi kėto vise dhe kryesisht nga ekzistenca relativisht e gjatė e pashallėqeve tė Shkodrės e tė Janinės. Vendin e ejaleteve e zunė pashallėqet, tė cilat u ndėrtuan mbi parimet centraliste. Pėr tė mos u dhėnė mundėsi guvernatorėve provincialė qė tė forcoheshin politikisht dhe ekonomikisht, njėsitė e reja administrative ishin shumė mė tė vogla se ejaletet e dikurshme. Nė krye tė pashallėqeve tani u emėruan si guvernatorė pashallarė tė karrierės ushtarake, tė pajisur me grada sipas sistemit evropian.

Nė kuadrin e kėsaj reforme administrative, territoret me popullsi shqiptare u ndanė, nė fillim tė viteve 30, midis 9 pashallėqeve (pashallėqet e Manastirit, tė Janinės, tė Shkodrės, tė Prizrenit, tė Pejės, tė Prishtinės, tė Shkupit, tė Vranjės e tė Leskovcit). Kryengritjet qė shpėrthyen nė gjysmėn e parė tė viteve 30 e detyruan Portėn e Lartė t'i krijonte pėrsėri mė 1836 njėsitė e mėdha administrative e sipas kėsaj reforme, viset me popullsi shqiptare u ndanė midis 3 ejaleteve: nė ejaletin e Manastirit, guvernatori i tė cilit, me titullin "valiu i Rumelisė", tani kishte nė administrim pashallėqet e Manastirit, tė Shkodrės, tė Prizrenit dhe tė Pejės; nė ejaletin e Sofjes, me nė krye njė mareshal (myshir), nėn vartėsinė e tė cilit hynė gjithashtu pashallėqet e Prishtinės, tė Shkupit, tė Vranjės, tė Leskovcit e tė Ni****; nė ejaletin e Janinės, me nė krye njė vezir, nė kufijtė e tė cilit hyri, pėrveē trojeve jugore shqiptare, edhe pashallėku i Thesalisė. Mė 1846, pashallėku i Shkodrės dhe ai i Prizrenit u shkėputėn nga valiu i Rumelisė (nga ejaleti i Manastirit) dhe formuan njė njėsi administrative mė vete, me emrin ejaleti i Shkodrės, i varur drejtpėrdrejt nga Stambolli.

Me qėllim qė ta forconte mė tej pushtetin qendror dhe tė rriste kontrollin e vet nė provinca, Porta e Lartė ndėrmori mė 1864 njė reformė tjetėr administrative, sipas sė cilės vendin e ejaleteve e zunė vilajetet, me nė krye njė vali (guvernator). Edhe vilajetet u ndanė si dikur ejaletet nė sanxhakė, nė kaza e nė nahije. Vilajeti u pajis me njė aparat burokratik tė plotė. Nė mėnyrė tė veēantė ky aparat kishte pėr detyrė tė vilte taksat pėr shtetin, tė nxirrte rekrutėt pėr ushtrinė dhe tė suprimonte venomet tradicionale. Sipas shembullit tė shteteve evropiane, nėn urdhrat e valiut qėndronte Mexhlisi, d.m.th. kėshilli administrativ i vilajetit, nga i cili vareshin drejtoritė e ngarkuara pėr sektorė tė veēantė tė administratės (drejtoria e financės, e vakėfeve, e ekonomisė, e arsimit etj.). Repartet ushtarake tė vilajetit me komandantin e tyre me gradė, sipas rastit, gjeneral divizioni ose gjeneral armate, tani vareshin drejtpėrdrejt nga sulltani nėpėrmjet shtatmadhorisė sė pėrgjithshme tė ushtrisė osmane. Krahas tyre kishte njė varg organesh tė tjera, siē ishin ato gjyqėsore dhe zyrat e sheriatit, tė cilat nė disa vise mbetėn pėrsėri nė fuqi, ato tė xhandarmėrisė e tė policisė, tė cilat vareshin drejtpėrdrejt nga valiu.

Njė strukturė administrative pak a shumė tė njėllojtė kishte edhe sanxhaku me kazanė.
Vilajetet nuk u krijuan menjėherė. Madje disa prej tyre u suprimuan dhe u rikrijuan pėrsėri mė vonė. Veē kėsaj, edhe kufijtė e tyre administrativė nuk qenė tė qėndrueshėm. Shpeshherė krahina tė tėra shkėputeshin nga njė vilajet dhe futeshin nėn vartėsinė e njė vilajeti tjetėr.

Trojet shqiptare u prekėn pjesėrisht nga reforma e re administrative mė 1867 me krijimin e vilajetit tė Selanikut, i cili pėrfshiu disa krahina tė Shqipėrisė Lindore (rrethet e Matit, tė Dibrės, tė Strugės, tė Pogradecit e tė Korēės). Dy vjet mė vonė, mė 1869, u krijua vilajeti i Shkodrės, nė kufijtė e tė cilit hynė, pėrveē viseve tė Shqipėrisė Veriore, edhe krahinat e Matit, tė Dibrės, tė Prizrenit, tė Gjakovės etj. Mė 1873 kufijtė e vilajetit tė Shkodrės u ngushtuan nė favor tė njė vilajeti tė ri, tė vilajetit tė Prizrenit, i cili pėrfshiu gjithė Kosovėn sė bashku me sanxhakėt e Dibrės, tė Shkupit e tė Ni****. Gjatė kėsaj kohe edhe ejaleti i Janinės u kthye nė njė vilajet.

Megjithatė, ndryshimet mė tė shpeshta dhe mė tė thella harta e vilajeteve i pėsoi gjatė viteve tė Krizės Lindore (1875-1878). Nė mėnyrė tė veēantė vilajeti i Kosovės, qendra e tė cilit kaloi nga Prizreni nė Prishtinė, pėsoi ndryshime tė rėndėsishme nė shtrirjen e vet territoriale pothuajse ēdo vit, nė ndonjė rast edhe dy herė nė vit. Kėshtu, pėr shembull, mė 1875 ai shtrihej vetėm nė viset e Kosovės, kurse dy vjet mė vonė nėn juridiksionin e tij u pėrfshi njė territor i gjerė, qė nga Dibra deri nė Nish. Po ashtu ndodhi edhe me vilajetin e Shkodrės, i cili, pasi u suprimua mė 1875, u riorganizua mė 1877 jo si vilajet, por si ejalet, me njė territor gati dy herė mė tė vogėl se ai qė kishte katėr vjet mė parė. Nė tė njėjtėn kohė, vilajeti i Manastirit, i cili u krijua pėr tė parėn herė mė 1875, dy vjet mė vonė u suprimua duke hyrė nė juridiksionin e vilajetit tė Selanikut.
Pavarėsisht nga kėto ndryshime tė thella dhe tė shpeshta, trojet shqiptare mbetėn mė tepėr tė ndara midis katėr vilajeteve. Veē kėsaj, nė secilin nga kėto vilajete u pėrfshinė edhe kombėsi tė tjera: nė vilajetin e Kosovės popullsi shqiptare, serbe e maqedone, nė atė tė Manastirit popullsi shqiptare, maqedone e greke, nė vilajetin e Janinės popullsi shqiptare, greke dhe vllehe, kurse nė atė tė Shkodrės popullsi shqiptare e malazeze. Megjithatė, shqiptarėt pėrbėnin shumicėn e popullsisė nė ēdonjėrin prej tyre dhe nė tė katėr vilajetet tė marra sė bashku. Mė shumė se kurdoherė tani qė nė Ballkan kishin marrė hov tė madh lėvizjet pėr ēlirim kombėtar, qėllimi qė ndiqte Porta e Lartė me kėtė politikė administrative ishte t'i mbante tė pėrēara popullsitė joturke tė Perandorisė, duke i vėnė nė grindje kombėsitė e ndryshme tė njė vilajeti dhe duke penguar bashkimin politik tė popullsisė sė njė kombėsie tė vetme, qė ishte e shpėrndarė nė vilajete tė ndryshme.

Harta administrative e Perandorisė Osmane nė Gadishullin Ballkanik u bė pak a shumė e qėndrueshme vetėm pasi kaloi tallazi i Krizės Lindore. Por edhe tani trojet shqiptare mbetėn tė copėtuara midis katėr vilajeteve. Madje, njė pjesė e trungut etnik (krahina e Ulqinit) dhe disa vise tė brezit anėsor (krahinat e Podgoricės, tė Shpuzės, tė Vranjės, tė Leskovcit e tė Ni****) tani mbetėn jashtė Perandorisė Osmane, pra jashtė katėr vilajeteve, pasi u aneksuan nga Mali i Zi dhe nga Serbia nė vitet 1878-1880. Mė 1888 ndarja e katėr vilajeteve nė sanxhakė dhe e sanxhakėve tė tyre nė kaza, ndarje e cila mbeti nė fuqi deri nė fund tė sundimit osman, ishte nė kėtė mėnyrė:

Vilajetet Sanxhakėt dhe kazatė vilajeti i Shkodrės 1. Sanxhaku i Shkodrės (kazaja e Shkodrės, e Tuzit, e Lezhės, e Pukės, e Mirditės, e Krujės)?.
2. Sanxhaku i Durrėsit (kazaja e Durrėsit, e Kavajės, e Shijakut, e Tiranės).
vilajeti i Kosovės 1. Sanxhaku i Shkupit (kazaja e Shkupit, e Kumanovės, e Kaēanikut, e Shtipit, e Radovishtės, e Koēanės, e Kratovės, e Peēevės, e Egri-Palankės).
2. Sanxhaku i Prizrenit (kazaja e Prizrenit, e Lumės, e Tetovės).
3. Sanxhaku i Pejės (kazaja e Pejės, e Gjakovės, e Gucisė, e Beranės, e Tėrgovishtės).
4. Sanxhaku i Prishtinės (kazaja e Prishtinės, e Mitrovicės, e Vuēiternės (e Vushtrisė), e Gjilanit, e Preshevės).
5. Sanxhaku i Pazarit tė Ri - Novi Pazari (kazaja e Pazarit tė Ri, e Senicės, e Kolashinit, e Akovės, e Novi Varo****, e Prepoljes).
vilajeti i Manastirit 1. Sanxhaku i Manastirit (kazaja e Manastirit, e Ohrit, e Follorinės, e Kėrēovės, e Pėrlepit).
2. Sanxhaku i Korēės (kazaja e Korēės, e Starovės, e Bilishtit, e Oparit, e Kolonjės, e Kosturit, e Hurupishtit).
3. Sanxhaku i Elbasanit (kazaja e Elbasanit, e ēermenikės, e Peqinit, e Gram****).
4. Sanxhaku i Dibrės (kazaja e Dibrės, e Radomirės, e Matit, e Rekės).
5. Sanxhaku i Selfixhesė (kazaja e Selfixhesė, e Kozhanit, e Naseliēit, e Lapsishtit, e Grebenesė, e Kajlarit, e Elasonės).
vilajeti i Janinės 1. Sanxhaku i Janinės (kazaja e Janinės, e Leskovikut, e Konicės, e Filatit, e Ajdonatit, e Mecovės).
2. Sanxhaku i Gjirokastrės (kazaja e Gjirokastrės, e Tepelenės, e Pėrmetit, e Himarės, e Delvinės, e Pogonit).
3. Sanxhaku i Beratit (kazaja e Beratit, e Vlorės, e Myzeqesė, e Mallakastrės, e Skraparit, e Tomorricės).
4. Sanxhaku i Prevezės (kazaja e Prevezės, e Margėllėēit, e Paramithisė, e Lorosit).

Popullsia qė banonte nė territoret e 4 vilajeteve ishte mė 1850, afėrsisht 1 700 000 banorė, kurse mė 1912 rreth 2 354 000 banorė*. Kjo rritje shumė e ngadalshme (40% brenda 60 vjetėve) pėrcaktohej nga niveli ekonomik e shoqėror shumė i prapambetur i vendit, konkretisht nga pėrqindja e lartė e vdekshmėrisė sė fėmijėve, nga epidemitė e shpeshta qė pllakosnin Turqinė, nga mesatarja e ulėt e moshės sė popullsisė dhe nga mėrgimi i dendur qė pushtoi kėto vise pas mesit tė shek. XIX.
Pėr nga numri i banorėve katėr vilajetet kishin dallime tė ndjeshme ndėrmjet tyre. Gjatė dhjetėvjeēarėve tė fundit tė sundimit osman, popullsinė mė tė madhe e kishte vilajeti i Kosovės, i cili kishte nė tė njėjtėn kohė edhe numrin mė tė madh tė popullsisė shqiptare. Pastaj vinin me radhė vilajeti i Manastirit, i Janinės dhe i Shkodrės. Sipas statistikave zyrtare osmane tė vitit 1912 popullsia e tė katėr vilajeteve ishte afėrsisht kjo:

Vilajetet Popullsia Popullsia shqiptare %
vilajeti i Kosovės 909 700 258 900 61,4 %
vilajeti i Manastirit 694 800 375 900 54,1 %
vilajeti i Janinės 559 700 330 800 59,1 %
vilajeti i Shkodrės 190 000 186 500 98,2 %
gjithsej 2 354 200 1 452 100 61,7 %

Sipas pėrllogaritjeve tė pėrafėrta, pėrbėrja etnike e popullsisė sė katėr vilajeteve tė marra bashkėrisht (pa sanxhakun e Selfixhesė) ishte mė 1912:

shqiptarė ...... 1.452.100 "61,7%"
maqedonė ....... 317 500 "13,5%"
grekė ....... 170 000 "7,3%"
serbė ....... 163 900 "6,9%"
turq ........ 130 400 "5,5%"
vllehė ....... 117 400 "5,4%"
tė ndryshėm .... 2 200 "0,1%"

gjithėsej ...... 2 354 200 frymė 100 %

Raporti i shqiptarėve kundrejt kombėsive tė tjera ndryshonte nga njėri vilajet nė tjetrin. Nė vilajetin e Shkodrės shqiptarėt pėrfaqėsonin 98,2 %, kurse malazezėt 0,6 %, tė tjerėt 2 %. Nė vilajetin e Janinės, kundrejt shqiptarėve qė zinin 59,1 %, grekėt mbulonin 29,4 %, vllehėt 10,4 %, tė tjerėt 1,1 %. Nė vilajetin e Kosovės, ku qe pėrfshirė edhe pjesa lindore e Maqedonisė, me shumė pak banorė shqiptarė (kazatė e Shtipit, tė Radovishtės, tė Koēanės, tė Kratovės, tė Peēevės, tė Kriva-Palankės), shqiptarėt pėrfaqėsonin 61,4 %, kurse serbėt 16,2 %, maqedonėt 13,3 %, turqit 9,1 % (pa sanxhakun e Shkupit, nė vilajetin e Kosovės, shqiptarėt pėrfaqėsonin 79,1 %. Nė vilajetin e Manastirit, pas shqiptarėve qė zinin 54,1 %, vinin maqedonėt 27,3 %, vllehėt 7,4 %, turqit 5,8 %, serbėt 2,1 %, tė tjerė 0,1 %.

Shpėrndarja e popullsisė shqiptare nuk ishte e njėllojtė as nė 16 sanxhakėt e katėr vilajeteve. Nė 11 sanxhakė shqiptarėt pėrbėnin shumicėn dėrrmuese tė popullsisė, nga 62,2 % nė atė tė Prevezės deri nė 98 % nė atė tė Shkodrės. Kėta sanxhakė ishin: i Shkodrės, i Elbasanit, i Durrėsit, i Beratit, i Dibrės, i Pejės, i Prizrenit, i Prishtinės, i Gjirokastrės, i Korēės dhe i Prevezės. Nė katėr sanxhakėt e tjerė, raporti i shqiptarėve me popullsitė e tjera ishte i tillė: nė atė tė Novi Pazarit shqiptarėt pėrbėnin gjysmėn e popullsisė; nė atė tė Shkupit shqiptarėt pėrbėnin shumicėn e popullsisė vetėm nė kazanė e Shkupit dhe nė qytet; nė sanxhakun e Manastirit po ashtu shqiptarėt kishin shumicėn vetėm nė kazanė e qendrės dhe nė qytetin e Manastirit; nė sanxhakun e Janinės shqiptarėt pėrbėnin shumicėn nė pjesėn perėndimore tė tij; nė sanxhakun e Selfixhes shqiptarėt nuk ēonin peshė.

Me kėtė strukturė etnike, katėr vilajetet perėndimore tė Turqisė Evropiane merrnin kėshtu, si bashkėrisht ashtu dhe veēanėrisht, karakterin e vilajeteve shqiptare. Mbi kėtė bazė lindi platforma e rilindėsve, tė cilėt kėrkonin pėrfshirjen e tyre brenda shtetit tė ardhshėm shqiptar. Megjithatė, atdhetarėt pėrparimtarė, duke qenė mė objektivė, pranonin qė brenda kufijve tė Shqipėrisė mund tė mos pėrfshiheshin kaza tė veēanta pa popullsi shqiptare.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #13 on: February 09, 2012, 10:12:34 am »
2. ZHVILLIMI I EKONOMISĖ SĖ TREGUT NĖ QYTET



Ekonomia qytetare. Shthurja e esnafeve


Nė ēerekun e dytė tė shek. XIX, nė qytetet shqiptare mbisundonte ende prodhimi i vogėl i mallrave. Masėn dėrrmuese tė popullsisė qytetare (afėrsisht 76-80%) e pėrbėnin si dhe mė parė zejtarėt dhe tregtarėt e vegjėl. Nė shumicėn e rasteve zejtarėt ua shisnin ende konsumatorėve prodhimet e tyre pa ndėrmjetėsinė e tregtarėve. ēdo zejtar kishte punishten e vet tė vogėl. Masėn mė tė madhe e pėrbėnin zejtarėt, tė cilėt kishin tė angazhuar nė punishten e tyre njė kallfė dhe njė ēirak. Punishtet me dy a mė tepėr kallfė ishin tė pakta.

Nė qytetet kryesore tė vendit ekzistonin pak a shumė po ato degė prodhimi qė ishin zhvilluar gjatė shekujve tė kaluar dhe nė mėnyrė tė veēantė gjatė shek. XVIII. Tė tilla ishin zejtaritė qė merreshim me pėrpunimin e metaleve (armėtarė, farkėtarė, kovaēė, bakėrxhinj, kazanxhinj, teneqexhinj etj.). Shkodra, Prizreni, Elbasani dhe Peja ishin gjithnjė tė pėrmendura pėr prodhimin e stolive prej ari e argjendi. Njė masė e konsiderueshme e zejtarėve merrej me prodhimin dhe zbukurimin e artikujve tė veshmbathjes (tabakėt, shajakxhinjtė, rrobaqepėsit, xhokaxhinjtė, opingarėt etj.). Kishte pastaj njė numėr tė madh zejtarėsh tė degėve tė ndryshme, tė cilėt prodhonin artikuj ushqimorė (furrxhinj, sheqerxhinj, gjellbėrės, kafexhinj, vajxhinj) ose merreshin me pėrpunimin e lėndės sė drurit (marangozė, tavanxhinj, sėndukxhinj, vozaxhinj, ēibukxhinj, drugdhendės, qerrexhinj etj.). Dyqanet ose punishtet e zejtarėve, ishin gjithnjė tė grumbulluara nė njė lagje mė vete - nė ēarshi a nė pazar - tė veēuara nga lagjet e banuara tė qytetarėve. Gjithashtu ēar****ė ose pazaret ruanin akoma tiparet e mėparshme. Brenda tyre, dyqanet dhe punishtet zejtare tė njė dege prodhimi ishin tė rreshtuara nė tė njėjtėn rrugė.

Nė vitet 30-40 qėndronin gjithnjė nė kėmbė organizatat esnafore tė zejtarėve. Formalisht ēdo esnaf e ruante ende monopolin e prodhimit tė vet. Askush nuk kishte tė drejtė tė hapte njė punishte tė re zejtare pa lejen e kėshillit tė esnafit. Nė pėrgjithėsi, esnafėt vazhdonin sipas traditės tė caktonin ēmimin e ****jes sė artikujve qė prodhonin zejtarėt e tyre. Megjithatė disiplina e vjetėr esnafore kishte filluar prej kohėsh tė shkelej. Ku mė shumė e ku mė pak, zejtarėt nuk i respektonin mė rregullat e dikurshme nė lidhje me sasinė, cilėsinė dhe ēmimin e artikujve qė prodhonin pėr treg. Monopoli esnafor i prodhimit kishte pėsuar njė goditje tė rėndė dhe nė njė drejtim tjetėr. Nė disa lloje zejesh, zejtarėt kishin fituar tė drejtėn tė shisnin prodhimet e tyre edhe nė viset e tjera. Madje, nė disa raste, nėn presionin e zejtarėve, Porta e Lartė kishte filluar ta hiqte krejtėsisht monopolin esfanor pėr njė varg prodhimesh. Qysh nė vitin 1841, sulltan Abdyl Mexhiti, me njė ferman perandorak drejtuar gjithė ejaleteve, hidhte poshtė lutjen e esnafit tė opingarėve tė zonės sė Pėrmetit, tė cilėt kėrkonin ta ruanin mė tej monopolin e prodhimit tė tyre, mbasi ky pretendim, siē thuhej nė ferman, ishte nė kundėrshtim me sistemin e Tanzimatit.

Pasojat e zhvillimit tė ekonomisė monetare ishin ndier nė mėnyrė tė veēantė nė radhėt e esnafėve, tė tregtarėve apo tė tyxharėve, siē quheshin nė atė kohė. Disiplina esnafore nė gjirin e tyre ishte shthurur qysh nė shek. XVIII. Reshperėt e mėdhenj, tė cilėt kishin dalė nga radhėt e borgjezisė tregtare, ishin pasuruar sidomos me veprimtarinė tregtare qė zhvillonin me tregun e huaj. Rreth mesit tė shek. XIX, reshperėt e mėdhenj, si pronarė tė kapitalit tregtar monetar, mund tė mateshin, pėr nga fuqia ekonomike, me ēifligarėt e vendit. Tė tillė reshperė kishte nė tė gjitha qytetet e rėndėsishme, por masa e tyre kryesore ishte pėrqendruar nė Shkodėr, ku disa firma tregtare e vazhdonin veprimtarinė e tyre qysh nga shekulli i kaluar. Firmat e mėdha shkodrane shquheshin pėr rrezen e gjerė tė veprimtarisė tregtare nė tė cilėn hynin jo vetėm Shqipėria Veriore, Qendrore dhe Verilindore (Kosova), por edhe treva e Malit tė Zi, madje edhe pjesa veriore e Maqedonisė. Reshperėt e Shkodrės kishin agjenci tregtare nė Durrės, Tiranė, Prizren, Pejė, Ulqin, Tivar, Shkup, kurse rreth 60 firma shkodrane kishin agjentė ose korrespondentė tregtarė nė Trieste, prej nga ata lidheshin me tregun evropian. Nė radhė tė dytė vinin tregtarėt e Beratit, tė cilėt kishin agjensi ose korrespondentė tė tyre nė Durrės e Vlorė, kurse jashtė vendit nė Trieste, Korfuz e Maltė. Reshperėt ushtronin edhe veprimtarinė kamatare dhe valutore (kambiste). Megjithatė, si kudo nė Perandorinė Osmane, edhe nė viset shqiptare funksionin ekonomik kryesor borgjezia reshpere e kryente si ndėrmjetėse midis tregut tė brendshėm dhe tregut tė jashtėm, duke u varur kryesisht nga tregu i huaj.

Zhvillimi i pandėrprerė i ekonomisė monetare, i cili mori njė hov tė madh sidomos gjatė viteve 40 e 50, e shpejtoi ritmin e shthurjes sė esnafėve. Nėn nxitjen e kėrkesave tė qytetarėve e tė fshatarėve pėr prodhimin e qytetit, regjimi i vjetėr esnafor mori nga vetė zejtarėt dhe tregtarėt vendas goditjen pėrfundimtare. Komisionet lokale, tė cilat pėr hir tė traditės vazhdonin nė ēdo kaza tė caktonin akoma ēmimet javore tė prodhimeve qytetare e fshatare, u suprimuan pėrfundimisht gjatė viteve 50. Mė 1861 u hoq zyrtarish me dekret perandorak edhe privilegji i fundit qė u kishte mbetur organizatave esnafore, e drejta e lejes pėr ushtrimin e zejeve, e cila tani kaloi nė kompetencė tė organeve shtetėrore lokale. Organizatat esnafore vazhduan tė ekzistonin edhe mė vonė, por tani ato nuk e kryenin mė funksionin ekonomik qė kishin gėzuar, si institucione tė rendit feudal, gjatė shekujve tė kaluar. Tani esnafėt morėn pamjen e organizatave shoqėrore dhe ndikimi tradicional, qė ato ushtronin akoma mbi zejtarėt dhe tregtarėt, erdhi pėrherė e mė tepėr duke u dobėsuar.
Si pėrfundim, qysh gjatė viteve 40 punishtet zejtare u kthyen nė njėsi ekonomike nė pronėsi tė plotė tė mjeshtrave zejtarė, tė pavarura nga disiplina esnafore. Me shthurjen dhe pastaj me heqjen e esnafeve u hap pėrfundimisht rruga e konkurrencės sė zejtarėve dhe e tregtarėve nė fushėn e ēmimeve. Mė parė nė qytetet kryesore, dhe pastaj nė tregjet e vogla, filloi tė vepronte lirisht ligji i vlerės, lėvizja e ēmimeve sipas ofertės dhe kėrkesės, lufta pėr tė ulur koston dhe pėr tė shtuar prodhimin. Kėshtu nė tregun shqiptar filluan dalngadalė tė vepronin ligjet e ekonomisė sė tregut.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

LoveR

  • Administrator
  • *****
  • Posts: 2612
  • Pikėt: +15/-0
  • Gender: Male
  • Ndjenja
  • Referrals: 1
    • Ndjenja
Re: HISTORIA E RILINDJES KOMBETARE
« Reply #14 on: February 09, 2012, 10:13:06 am »
Zhvillimi i mėtejshėm i tregut tė brendshėm


Mbisundimi pėr njė kohė tė gjatė i ekonomisė natyrore dhe i regjimit tė timareve qė mbėshtetej nė tė e kishte vonuar sė tepėrmi zhvillimin e tregut tė brendshėm shqiptar. Deri njė shekull mė parė lidhjet e fshatit me qytetin ishin shumė tė dobėta.
Nė treg shkonin kryesisht prodhimet fshatare, tė grumbulluara nė formėn e rentės feudale nga ana e spahinjve. Gjithashtu nevojat e fshatarėve pėr prodhimet zejtare tė qytetit ishin tė pakėta, sepse kėto nevoja ata i plotėsonin brenda ekonomisė sė tyre individuale. Veē kėsaj, sa kohė sundonte regjimi i timareve, nevojat, qė u lindnin herė pas here fshatarėve pėr tokė suplementare, ata i siguronin me anėn e tokave "vakante" qė ndodheshin brenda timarit, tė cilat spahiu i dikurshėm ua jepte pa ndonjė vėshtirėsi me tapi, mbasi kėto sillnin rritjen e tė ardhurave edhe pėr vetė spahiun.

Por qysh gjatė shek. XVIII, me shthurjen e vazhdueshme tė regjimit tė timareve, mundėsia pėr tė zgjeruar bashtinėn individuale mori fund pėr fshatarėt, sepse tokat "vakante" filluan tė binin nė duart e bejlerėve ēifligarė. Fshatarėt e vegjėl, qė mbetėn me toka tė pakėta, u detyruan ose tė vendoseshin nė ēifligjet e bejlerėve feudalė, ose tė kėrkonin burime jetese suplementare. Meqenėse zgjedhja feudale nė ēifligje ishte shumė e rėndė, fshatarėt e varfėr pėrpiqeshin me ēdo kusht t'i shmangeshin kthimit tė tyre nė bujq-ēifēinj. Por edhe nėpėr qytete, fronti i punės ishte shumė i kufizuar qoftė pėr nivelin jo aq tė zhvilluar tė ekonomisė monetare, qoftė pėr pengesat qė vinin nga regjimi feudal esnafor. Pėr kėto arsye, deri nė vitet 40, burimet suplementare tė jetesės fshatarėt e vegjėl i siguronin, nė njė masė tė kufizuar, me anėn e mercenarizmit, kurse shumica e tyre dėrrmuese me anėn e njė veprimtarie tė dytė ekonomike. Kėtė veprimtari suplementare ekonomike ata e zhvillonin brenda ose jashtė fshatit, brenda ose jashtė sferės bujqėsore. Pėr fshatarėt e vegjėl qė zotėronin pak dynymė tokė shpeshherė tė ardhurat nga veprimtaria suplementare zinin vendin e parė nė buxhetin e varfėr tė familjes. Sipas veprimtarisė sė dytė qė zhvillonin, fshatarėt e varfėr kishin fituar tiparet e reja social-ekonomike. Njė pjesė e tyre ishte kthyer nė paraqendarė - fshatarė, tė cilėt pjesėn e tokės qė u nevojitej e merrnin me qira nga pronarėt ēifligarė duke u kthyer kėshtu nė gjysmėpronarė dhe gjysmėbujq. Njė pjesė tjetėr qe kthyer nė argatė (fshatarė gjysmėpronarė e gjysmėpunėtorė), tė cilėt largoheshin gjatė disa muajve tė vitit nga toka e tyre e pamjaftueshme dhe punonin me mėditje pranė ekonomive tė tjera bujqėsore, si druvarė, shataxhinj, lamaxhinj, kosaxhinj, belaxhinj, kazmaxhinj, sharrėxhinj etj. Krahas tyre nė fshatin shqiptar kishte edhe fshatarė-zejtarė, tė cilėt pranė ekonomisė sė vogėl bujqėsore organizonin brenda nė familje njė punishte tė vogėl zejtare pėr prodhime artikujsh tė caktuar tė destinuar pėr treg?. Kishte mė nė fund edhe njė kategori tjetėr banorėsh tė fshatit, fshatarėt-kurbetlinj, tė cilėt nevojat e tyre i plotėsonin me tė ardhurat qė njė ose dy nga anėtarėt e familjes u dėrgonin nga kurbeti qytetar, brenda ose jashtė vendit, ku ata qėndronin pėr periudha tė gjata dhe punonin si punėtorė, si zejtarė ose si tregtarė.
Diferencimi i radhėve tė fshatarėsisė tregonte se ekonomia natyrore, mbėshtetja e rendit feudal, tashmė kishte hyrė nė rrugėn e shthurjes sė shpejtė. Masa tė konsiderueshme fshatarėsh kishin filluar tė shisnin nė treg jo vetėm prodhimet e tyre bujqėsore, blegtorale, zejtare, por nė mjaft raste, siē ndodhte me argatėt ose kurbetlinjtė, edhe fuqinė e tyre tė punės.
Heqja e regjimit feudal-ushtarak, sanksionimi i pronėsisė tokėsore ēifligare, lėnia e lirė e ēmimeve tė tregut, rritja e vazhdueshme e peshės sė taksave dhe vendosja e shėrbimit tė gjatė ushtarak e shpejtuan mė tej procesin e varfėrimit tė fshatarėve. Ky varfėrim e rriti numrin e prodhuesve tė vegjėl, tė cilėt, pėr tė siguruar burime tė tjera jetese, ishin gati tė shisnin kudo fuqinė e tyre tė punės. Si rrjedhim, pas viteve 40, zhvillimi i tregut tė brendshėm tė fuqisė punėtore u krye me ritme mė tė shpejta.

Tani qė mundėsitė pėr tė rritur tokėn pa blerje u prenė dhe kėrkesat fiskale shtetėrore u shtuan, fshatarėt u detyruan t'i kushtonin mė tepėr kujdes edhe shfrytėzimit tė ekonomisė sė tyre. Kjo solli rritjen, ndonėse me ritme tė ngadalshme, tė prodhimit bujqėsor dhe tė kontaktit tė fshatarėve me tregun. Pas viteve 40 fshatarėt filluan tė vinin gjithnjė e mė shpesh nė qytet pėr tė ****ur prodhimet e tyre. Tani atyre u nevojiteshin tė holla mė tepėr se mė parė pėr tė paguar taksat shtetėrore qė erdhėn duke u shtuar, qoftė pėr tė blerė artikuj industrialė pėr tė cilat tani kishin nevojė mė tepėr se mė parė.

Zgjerimi i lidhjeve tė fshatit me qytetin i dha gjithashtu hov prodhimit zejtar. Hov morėn sidomos zejtaritė qė pėrpunonin prodhimet e fshatarėve (lėkurė, lesh, li, pambuk, mėndafsh, ullinj, duhan), po edhe zejtaritė qė prodhonin artikuj pėr fshatin (vegla, enė, veshje, mbathje, pajime tė ndryshme). Kjo solli rritjen e numrit tė zejtarėve dhe tė tregtarėve. Nga viti 1842 nė vitin 1888 numri i punishteve zejtare dhe i dyqaneve tregtare nė qytet u rrit: nė Shkodėr nga 2 600 nė 3 500, nė Prizren nga 950 nė 1 560, nė Korēė nga 480 nė 840, nė Berat nga 680 nė 820, nė Elbasan nga 580 nė 730, nė Tiranė nga 610 nė 720, nė Tetovė nga 450 nė 610, nė Prishtinė nga 380 nė 530 etj. Njė rritje tė tillė patėn tė gjitha qytetet e vendit duke pėrfshirė kėtu edhe qytetet e vogla (pėr shembull, brenda tė njėjtės periudhė numri i dyqaneve u rrit nė Pėrmet nga 84 nė 188, nė Gostivar nga 40 nė 97, nė Starovė nga 45 nė 85, nė Peqin nga 48 nė 96, nė Tepelenė nga 15 nė 45 etj.). Veē kėsaj, nė ēdo krahinė fushore ose malore lindi tregu lokal ku fshatarėt vinin ēdo javė, ditėn e pazarit, pėr tė ****ur prodhimet e tyre dhe pėr tė blerė sendet e nevojshme. Disa nga kėto qendra tė vogla, tė cilat nė vitet 40 e ruanin akoma karakterin e fshatit, si Fieri, Lushnja, Ballshi, Kėlcyra, Frashėri, Kukėsi, Shijaku, tani kishin me dhjetėra dyqane zejtarie e tregtie.

Depėrtimi me ritme mė tė shpejta i ekonomisė monetare nė fshat u pasqyrua gjithashtu me rritjen e marrėdhėnieve tė shkėmbimit me vendet e huaja. Brenda 50 vjetėve (qė nga viti 1842 deri nė vitin 1892) lėvizja tregtare u rrit afėrsisht katėr herė. Si dhe mė parė, ajo filloi tė zhvillohej kryesisht me anėn e detit. Numri i anijeve qė preknin skelat shqiptare erdhi gjithnjė duke u rritur. Nga rreth 160 ngarkesa e shkarkesa anijesh nė vit qė kryheshin nė mesin e shekullit, numri i tyre arriti, nė fund tė shekullit, nė rreth 400. Nga interesi qė paraqisnin tani viset shqiptare pėr tregun evropian, anijet e shoqėrive tė mėdha tė lundrimit tė Austrisė e tė Italisė, siē ishin "Llojdi", "Pulia" (Puglia), "Adria" filluan tė frekuentonin rregullisht, njė herė, pastaj dy herė dhe mė tutje tri herė nė javė skelat e Shėngjinit, tė Durrėsit, tė Vlorės e tė Sarandės. Madje qysh nė vitet 50 e 60 edhe familjet reshpere shkodrane Daragjati, Bianki dhe Muzhani blenė me fondet e tyre anije me avull, me tė cilat kryenin lundrime tregtare tė rregullta midis skelave shqiptare dhe skelave tė Adriatikut.
Njė zhvillim relativisht tė madh mori gjatė kėsaj periudhe edhe lėvizja tregtare me viset e brendshme tė Gadishullit Ballkanik, e cila, edhe pse kryhej gjithnjė me karvane kuajsh, kishte pėrsėri leverdi pėr tregun e brendshėm shqiptar. Lidhjet gjithnjė e mė tė shpeshta tė fshatit me tregun i tregon sidomos rritja e vėllimit tė artikujve bujqėsorė e blegtoralė, nga rreth 6 milionė franga ari mė 1850 nė afėrsisht 12 milionė franga ari mė 1898, qė eksportoheshin nga skelat shqiptare nė tregjet evropiane. Atė e tregon gjithashtu lista gjithnjė nė rritje e artikujve qė importoheshin nga tregjet e huaja, tė cilat vinin nga jashtė ose nė gjendje tė gatshme (vajguri, sheqer, kafe, pėlhura, vegla, armė, llamba, sapunė, kinkaleri etj.) ose si lėndė e parė dhe pėrpunoheshin nga zejtarėt vendas (hekur, ēelik, plumb, kallaj, zink, lėkurė, stofė etj).

Zhvillimi i tregut tė brendshėm solli si kudo edhe nė Shqipėri nevojėn e veprimeve mė tė lehta financiare dhe tė lėvizjes mė tė shpejtė tė mallrave. Nėn ndikimin e kėtyre nevojave, filluan tė ngrihen dhoma e tregtisė, gjykata tregtare, zyra postare dhe agjenci lundrimi. Qysh nė vitet 80, Banka Perandorake Osmane ēeli degė tė saj nė qendrat e katėr vilajeteve, tė cilat nga ana e tyre krijuan korrespondentė bankarė nė qytetet e tjera tė vendit. Nė tė njėjtėn kohė u ngritėn nė tė gjitha qendrat e sanxhakėve dhe tė kazave degė ose arka tė Bankės Bujqėsore osmane (Ziraat Bankasi), tė cilat kryenin edhe veprime krediti. Gjithashtu krijuan agjenci nė Shkodėr, nė Durrės e nė Vlorė edhe disa nga shoqėritė e mėdha tė sigurimeve tė Triestes e tė Venedikut. Nga 2 shtete tė huaja qė kishin mė 1840 konsullata nė viset shqiptare (Franca, Anglia), nė fund tė shek. XIX kishin konsullatat e tyre nė kėto vise 9 shtete (Franca, Anglia, Austria, Italia, Rusia, Greqia, Serbia, Rumania, Mali i Zi). Qė nga pjesa e fundit e shek. XIX, nėn presionin e kėrkesave tė reshperėve shqiptarė, u dukėn edhe hapat e parė nė ndėrtimin e rrugėve tė komunikacionit, nga tė cilat patėn njė farė interesi rrugėt e qerreve qė lidhėn Shkodrėn me Lezhėn e Shėngjinin, Tiranėn me Durrėsin e Kavajėn, Sarandėn dhe Gjirokastrėn me Janinėn, Manastirin me Korēėn dhe Janinėn, Elbasanin me Kavajėn e Durrėsin. Gjatė viteve 70 u ndėrtua gjithashtu hekurudha Selanik-Shkup-Mitrovicė, e cila kalonte pėrmes viseve tė Kosovės.

Shthurjen gjatė kėsaj periudhe me ritme mė tė shpejta tė ekonomisė natyrore dhe zhvillimin e mėtejshėm tė tregut tė brendshėm e tregon mė nė fund ngritja e dyqaneve tregtare dhe e punishteve zejtare nėpėr fshatrat e vendit. Nė vitet 40 tė tilla dyqane jashtė qyteteve ishin shumė tė rralla, gjė qė ndodhte pjesėrisht edhe nga pasiguria qė sundonte nė kėto vise.

Gjatė gjysmės sė dytė tė shek. XIX, edhe pse pasiguria nuk u likuidua plotėsisht, numri i tyre erdhi vazhdimisht duke u rritur, nė mėnyrė tė veēantė nė ato krahina tė Shqipėrisė sė Jugut ku ekonomia monetare kishte depėrtuar me ritme mė tė shpejta se gjetkė. Sipas njoftimeve zyrtare turke, nė vitet 80 kishte jashtė qyteteve: nė kazanė e Korēės me 168 fshatra 1 175 dyqane, nė atė tė Beratit me 175 fshatra 360 dyqane, nė kazanė e Pėrmetit me 140 fshatra 340 dyqane, nė atė tė Gjirokastrės me 62 fshatra 240 dyqane, nė atė tė Delvinės me 130 fshatra 140 dyqane, nė kazanė e Vlorės me 64 fshatra 45 dyqane, nė atė tė Tepelenės me 61 fshatra 35 dyqane. Rrjeti i dyqaneve u ngrit, ndonėse me pėrpjestime mė tė vogla, edhe nė vise tė tjera tė vendit. Pėr shembull, po atė vit kishte: nė kazanė e Peqinit me 97 fshatra 80 dyqane, nė atė tė Dibrės sė Epėrme me 142 fshatra 76 dyqane, nė kazanė e Dibrės sė Poshtme me 38 fshatra 25 dyqane, nė kazanė e Elbasanit me 97 fshatra 20 dyqane, nė atė tė Matit me 33 fshatra 15 dyqane, nė atė tė Gram**** me 66 fshatra 5 dyqane etj.

Shtrirja e rrjetit tė tregtisė nė fshat i dha njė shtytje tė madhe forcimit tė lidhjeve ekonomike midis tregjeve lokale dhe qyteteve kryesore, njėkohėsisht edhe midis vetė qyteteve kryesore tė vendit. Me gjithė pengesat qė vinin nga vėshtirėsitė e komunikacionit dhe nga pasiguria e qarkullimit, qendrat kryesore ekonomike tė vendit tashmė u lidhėn me njėra-tjetrėn ose drejtpėrdrejt, ose tėrthorazi, duke u kthyer nė hallka tė veēanta tė tregut tė brendshėm kombėtar. Si rezultat i kėtij zhvillimi, gjatė kėsaj periudhe u formua bashkėsia e jetesės ekonomike nė viset shqiptare.

Nėse brenda teje ndjen se ke dashuri , nuk ke nevojė pėr asgjė tjetėr , por nėse nuk ke , nuk ka fare rėndėsi ēfarė tjetėr ke.

 

Powered by EzPortal
Tė gjitha te drejtat e rezervuara nė www.Ndjenja.tk
Ēdo kopjim apo shpėrndarje e artikujve tė ndryshėm duhet tė bėhet duke cituar burimin.
Tė gjitha postimet nė kėtė Forum janė pronė e Anėtarit pėrkatės
.
NDJENJA FORUM | FACEBOOK | CHAT | BORDI DREJTUES | RREGULLORJA | PRIVATĖSIA DHE ANONIMITETI | NA KONTAKTONI